Nevertinu konkrečių atvejų, jų yra ne vienas, kai kurie gal net ironizuojantys ar atskleidžiantys visą ano laikmečio absurdą ir skausmą. Tačiau esama ir tų, kuriuose matosi tik „tarybinis džiaugsmas“.
Pasakyti, kad man nėra malonu matyti raudonų vėliavų programas ar eisenas miestų švenčių metu – per švelnu. Man rūgštu ir, aišku, pikta.
Bet. Klausiu savęs, kas blogiau – ar sąmoningai „meno priemonėmis“ kelti nostalgiją visuotinio deficito (o gal kažkam jis nebuvo visuotinis?), persekiojimų, bauginimo (kai kaimynai turbūt tik apie laukų derlių drąsiau pasikalbėdavo) laikams, piešiant jas tokiomis džiugiomis, pastelinėmis spalvomis, kurios labiau tiktų įvairiaspalvių drugelių pievai. Ar vis dėlto nuoširdžiai galvoti, kad tikrai nieko tokio, juk tai – „mūsų tėvų ir senelių jaunystė“, arba, kaip vienas etnologas komentavo apie Žalio tilto skulptūras, – „taigi ten tokie patys jauni kolūkiečiai, kaip mes, va, jaunystėj buvom“. Ar tai – jo nuoširdus naivumas, nežinau, bet, kad populiarus naratyvas – tai tikrai.
Bet gal iš tikrųjų tų, besipiktinančių šitais spektakliais, šeimos kažkokios ne tam sviete gyvenusios, gal jos tokios pagal kremlinės propagandos paskleistą įvaizdį „any že tam vse takyje nervnyje“.
Gal man nuo vaikystės tėvai kūrė istorijas apie partizanus, tremtis? Apie tai, kad kaimynai su kaimynais bijojo kalbėtis, nes nežinia, kur nuplauks garsiai išsakytos mintys? Gal sukūrė istorijas apie priverstinius iškvietimus į KGB? Ir man neatrodo, kad tas laikmetis buvo „laimingų kolūkiečių“ laikmetis, kai žmonės suvaryti iš vienkiemių į šlykščias aštuonbučių gyvenvietes, raugdavo vonioj (ne vonios kambary, pačioj vonioj) kopūstus.
Bet kiti gal kitaip atmena? Ir visaip visiems susiklostė. Kai kurie švenčių režisieriai gimė tuo laiku, kai į vagonus masiškai nebegrūdo, tėvai ir kaimynai tylėjo, o jaunos jaunuolės džiaugėsi jaunyste ir svajojo apie batus iš Čekoslovakijos (jei tik su vedėja pavyks susitarti). Tokia buvo realybė.
Ir tiek smagiai nusiteikus auditorija, tiek programų kūrėjai turbūt, deja, nuoširdžiai neatranda jungties tarp kolchozų ir persekiojimų, tarp pionieriškų dainelių ir nusikaltimų žmogiškumui, nesuvokia, kad ta realybė, tos raudonos vėliavėlės tebuvo paviršinis graimas.
Ir nuo tokio atsakymo sau, man dar liūdniau. Nes supranti, kad pasmerkdamas, įstatymu uždrausdamas demonstruoti simboliką, šitos upės neužtvenksi, nes yra galybė tų, kurie naiviai nesuvokia, kam ir kodėl to reikia.
Man neramu, kad kuo daugiau koliosimės, tuo labiau bus įsiskaudinusių, užgautų, kuriems – kas gali paneigti – kils įvairių jausmų galvojant apie valstybę.
Nesakau, kad reikia tylėti! Reikia apie tai kalbėti, išsisakyti – tame gi laisvės grožis. Bet ką labiausiai reikia daryti – tai stiprinti suvokimą, sąmoningumą!
Per patriotines pilietines iniciatyvas, filmų kūrimą, jaunimo skatinimą. Kartosiuosi minėdama gerus pavyzdžius, kai žmonės atranda kūrybiškus būdus kalbėti apie istoriją – Šventinis bankuchenas, Misija Sibiras, Trakinių partizanai, jaunuolių savos kūrybos ar mielai perdainuojamos partizaninės, kitų kūrėjų dainos, įvairios kūrybinės dirbtuvės, pažintiniai tinklalapiai (partizanutakais.lt).
Ir prisiminkit! Ar prieš 10 metų kalbėdami su kokiu jaunuoliu (o ir pagyvenusiu žmogumi), ar visi galėjo sklandžiai nupasakoti, pavyzdžiui, laisvės kovų istorijas, ar girdėjo tokį Daumantą? Mano mokyklos aplinkoje, deja, tokių buvo visiška mažuma. Prisiminkit žmonių reakcijas feisbuke, kai pažiūrėjo „Nematomas frontas“ – kokia istorija, koks filmas, kiek negirdėtų detalių! Dzūkijos miške sutikus jaunuolius, šie sakė iešką bunkerių, o apie juos sužinojo iš Vytauto V. Landsbergio filmo „Trispalvis“.
Postūmis pirmyn tikrai yra, bet vis dar nepakankamas. Ar galėtų valstybė skirti lėšų, pavyzdžiui, „Tarp pilkų debesų“ ekranizacijai apie tremtį? Ar galėtų skatinti kokybiškai imtis tų laikų tematikos?
Aš nežinau, ar augančiai kartai užteks tokių priemonių, ar gebėsim atrasti įvairių kalbos būdų. Bet čia jau nuo mūsų priklauso, kaip kelti tą sąmoningumą, kaip neįžeisti, bet pasakyti ir paaiškinti.
Gal tuomet bus mažiau tokių vaidinimų, gal tos raudonos vėliavėlės, jei taip jau jos neatsiejamos istorijos dalis, bus plevenamos pilname to meto kontekste, o ne kaip „laimingos tarybinės visuomenės“ nevykusi iliustracija.