Keista situacija susiklosčiusi: Seimo nariai delegavo Vyriausybę, patvirtino jos veiklos programą ir patys, iš daugumos, stabdo jos darbus ir planų įgyvendinimą. Prisipažinsiu, kartais pati jaučiu, kad reikia padėti ten, kur matau reikalą, bet kai iš pačių iniciatorių jaučiasi žiovulys, tai pagalvoju: „man to mažiausiai reikia“.
O vis dėlto svarbu – Valstybė.
Galima būtų plėtoti temą apie didžiulį piliečių pasitikėjimą gavusios politinės jėgos, jos suformuotos koalicijos, pajėgumus. O jie kol kas menkoki – trūksta konkrečių problemos sprendimo būdų, o pasiūlytiems, būna, pritrūksta adekvatumo... Bet šį kartą aš apie vieną konkretų sumanymą – pertvarką, kuri konkreti, ją galima remti, bet ji nevyksta.
Urėdijų/miškų reforma, kurią Seimui pateikė Vyriausybė, jau gegužės pabaigoje turėjo būti apsvarstyta plenarinėje Seimo sesijoje, tačiau nepanašu, kad šią sesija, t. y. iki vasaros, ji sulauks savo valandos.
Susiklostė nauja tradicija. Anksčiau buvo darbo grupės, dabar – ekspertizės. Jei norisi vilkinti reformą ar įstatymą, Seime galima užsakyti ekspertizę. Aną savaitę Aplinkos apsaugos komitetui beliko pratęst garsiąją 46 Seimo narių užklausą dėl urėdijų reformos, mat pagal Statuto nuostatas – nė iš vietos, kol nebus išvadų, o nei Seimo Valdyba, nei komitetas negali atmesti prašymo daryti vertinimą. Štai taip garsiai startavęs urėdijų reformos įstatymo svarstymas ir toliau lieka užstrigęs. Pirmuoju sykiu ekspertų vertinimui, kaip žinome, buvo skirta 100 eurų, dabar gal pakels iki 200 eurų. Gal susimylės koks ekspertas, sutiks daryti analizę? Gal pasakys kažką tokio, ko dar nepasakė patys miškininkai, STT, EBPO ar kitų šalių ekspertai, patirtys ir pavyzdžiai?
Kol Seime reikalai stringa, Vyriausybė sėdi, krapšto galvą, dūmoja, kokią čia pažabojančią novatorišką priemonę sugalvojus. Ir sugalvojo. Sako – kreipkimės į Konstitucinį Teismą, tegu įvertina, ar dabar esantis, Seimo patvirtintas, sprendimas dėl 42 savarankiškų urėdijų nėra antikonstitucinis. Tačiau net reformos priešininkai sutinka, jog šį palikimą – konkretų urėdijų skaičių, įrašytą įstatyme, reikia panaikinti, tad kam šitas mojavimas ietimis? Nukreipti dėmesį nuo koalicijos ir Vyriausybės neįgalumo? Imituoti ryžtingumą ir veiklumą? Pripažinimą, kad reforma JAU iškirsta iš pat šaknų? Tad aš siūlau preventyviai pažiūrėti ir jau dabar užsakyti vertinimą dėl galimų 25 juridinių asmenų, ar daugiau nei vieno juridinio statuso įmonės, nes dalis Seimo grius po kamienu, kad tik nebūtų vienos įmonės. Tad jau būtų galima Seimo nariams pagrūmoti, kad jų sprendimai nekonstituciniai.
Tiesa, yra ir kitas kelias. Miškininkai sako, ir galbūt jie teisūs, kad per mažai informacijos, kad jie nepasitiki ministru ir jo komanda. Tai kodėl ministras aktyviau nesikalba su visais suinteresuotais? Tikrai raginu tai daryti.
Ne mano darbas įtikinėti, ar gera šita reforma. Aš manau, kad pertvarkos reikia; nemanau, kad normalu žinybiniai butai už kelis eurus ne urėdijų darbuotojams, nemanau, kad yra adekvatus ir proporcingas pasipriešinimas reformai, ir tai man kelia klausimų. Štai skaičiau vienos žurnalistės, buvusios laidos apie miškus vedėjos, pamąstymus, kad normalu, jog urėdas nori sulaukti ir užauginti savo sodintą mišką, kuris auga 60–100 metų. Tad, suprask, normalu, kad ir urėdijai vadovautų tiek laiko? Sako, kad miškininkai aktyviai bendrauja su moksleiviais. Be jokios ironijos – labai jiems ačiū, tai labai svarbus darbas! Tik nesuprantu, kaip tai susiję su urėdijų juridiniu statusu. Ar meilę miškui ir savo darbui gali pažaboti administraciniai pakeitimai? Miškas bus, reikės ir tų, kas rūpinasi juo, kas dirba šviečiamąjį darbą.
Kad nebūčiau apkaltinta, jog man nerūpi miškas ir nežinau, kaip sodinti medį, tai pasakysiu, kad ir medelius sodinau (ačiū Panevėžio miškininkams už kvietimą), ir talkose dalyvauju, ir skatinu pro pirštus nežiūrėti į neaiškius iškirtimus bei neaiškia kryptimi dingstančią medieną.
Baigiant apie Miškų reformą, tegaliu pasakyti, kad Vyriausybė ir ją delegavusi koalicija klaidžioja, o kartu su ja ir mes visi. Jau pusė metų, kai veikia vis dar „naująja“ vadinama Vyriausybė, kai valstiečiai žalieji yra valdžioje ir gali džiaugtis dviejų iš trijų valdžios šakų politine kontrole. Sakytum, jau kalnus galėjo nuversti. Šitiek prižadėta – tik imk ir daryk! Bet vietoje sprendimų – sumaištis, o opozicijai tenka arba iki užkimimo klausti Vyriausybės – „tai kaip KONKREČIAI ruošiatės tai daryti?!“ – arba iš nustebimo gūžčioti pečiais.
Seimo darbotvarkė tuščia – Vyriausybė reformų į Seimą neneša, matyt, neįkvepia Miškų reformos patirtis, kai Seimo dauguma be skrupulų gali iškirsti savo Vyriausybės planus. Pačiam Seime keistoka padėtis, čia sklando tautinių kostiumų, rojalių ir panašių esmingai gyvenimą gerinančių idėjų dvasia, čia nieko tokio šiek tiek nekompetencijos ir negi pasitaikantis sprendimų protokolų paklastojimas. Et, nieko čia baisaus, nebūkim biurokratiški! O man – labai neramu, ar tik nebūsim pasiklydę visiems keturiems metams, o planuotų esminių, Valstybės gyvenimą paliesiančių, reformų, kaip, pavyzdžiui, švietimo ir kitų – neištiks Miškų reformos likimas...
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.