Istorikai, vertindami tarpukario Lietuvos pasiekimus, išskiria pieno pramonę, aviaciją, stiprią valiutą, Kauno architektūros modernizmą ir, turbūt, krepšinį. Ką Lietuva pasiekė per pastaruosius 25 metus, kuo pasižymime pasaulyje? Mano nuomone, svarbiausias pasiekimas mūsų šaliai – prieš 25 metus iškovota Laisvė, atstatyta privati nuosavybė, pradėtas savarankiškas gyvenimas. Sugebėjome išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos, nuosekliai ir principingai, rodydami pavyzdį kitiems, giname kitų šalių apsisprendimą kurti savo gyvenimus nepriklausomai nuo agresyvios Rusijos įnorių ir spaudimo.
Ryškus pasiekimas – narystė Europos Sąjungoje ir NATO, neabejotinai atnešusi kokybinius pokyčius į mūsų gyvenimus. Skeptikams galima kalbėti skaičiais: 1991 m. Ukraina su Lenkija turėjo vienodas startines pozicijas, po 20 metų – Lenkijos BVP 2.5 karto didesnis, gyvenimo trukmė 10 metų ilgesnė. Šių narysčių siekis mums buvo ryškus postūmis reformoms, planų bei europinių standartų įgyvendinimui. Netgi Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai ir ilgas pasiruošimas tam, įnešė smarkesnio sujudimo į valdžios institucijas. Žmonės, dirbę pirmininkavimo metu, įvertina tą pusmetį ir pasirengimą jam, kaip ypač įdomų, pokyčių ir iššūkių kupiną laikotarpį.
Pasiekimu įvardinčiau ir tai, kad mūsų balsas tampa vis labiau girdimas Europos Sąjungoje. Lietuvai įstojus į ES prasidėjo rimtos diskusijos ir darbai dėl ES energetinės nepriklausomybės, esame šio sąjūdžio priekyje. Lietuvoje turime konkrečių siekių, vienas jų jau realybė – suskystintų gamtinių dujų terminalas. Labai konkretus, ilgai trukęs procesas, tačiau ryškus žingsnis link energetinės nepriklausomybės, kuri užtikrina, kad esame laisvi ne tik juridiškai, bet ir faktiškai.
Dar vienas pasiekimas, kuriuos galime didžiuotis ir kurti visas sąlygas dar labiau
skleistis – bręstanti ir stiprėjanti pilietinė visuomenė. Pasiryžimas imtis atsakomybės už valstybės ateitį ir tobulinti taisytinus dalykus – šie bruožai ryškiai skleidžiasi jaunojoje kartoje. Dalis jos grįžta į Lietuvą su pasauline patirtimi, kiti džiugina garsindami ją pasaulyje: kultūros, meno, technologijų, verslo srityse. Šią energiją reikia nukreipti į konkrečius darbus, džiaugtis žmonių pasiryžimu įnešti naujovių bei skirti savo žinias mūsų valstybei.
Aš matau augančią ir kuriančią Lietuvą per tobulesnę švietimo sistemą bei verslumą.
Ar mūsų valstybė yra pajėgi žengti koja kojon su tokiu potencialu? Savaime suprantama, kad žmonėms pirmiausiai svarbu gerovė: poreikius atitinkantys atlyginimai, pensijos, sveikatos apsaugos sistema, kova su korupcija. Tačiau norėdami, kad mūsų valstybė ir mūsų ateitis būtų ir saugi, ir aprūpinta, turime žiūrėti toliau. Mano įsitikinimu mūsų valstybei itin svarbios sritys – švietimas, inovacijos, verslumas.
Anot Europos Komisijos, mažos ir vidutinės įmonės Lietuvos ekonomikai yra itin svarbios, jos sukuria beveik 70 proc. pridėtinės vertės. Toje pačioje studijoje teigiama, kad Lietuvos probleminė sritis – inovacijos. Tikiuosi, kad iki 2020-ųjų metų, kaip Lietuva yra užsibrėžusi pagal ES rekomendacijas, sugebėsime moksliniams tyrimams skirti 3 proc. valstybės biudžeto, kad užteks politinės valios matyti šią sritį kaip vieną prioritetinių. Nauji produktai, paslaugos, technologijos sudaro ne tik galimybes naujoms darbo vietoms, bet taip pat gali tapti didžiulę vertę turinčia mūsų valstybės eksporto dalimi.
Žvelgiant į tyrimus, jaunoji karta (68 proc.) reiškia norą turėti savo verslą, patys kurti darbo vietas, ir daug kas taip daro, tačiau realybė, nors ir su teigiamais ženklais, vis dar yra kiek kitokia. Žmonėms nebūtinai trūksta tik pagalbos, palankių sąlygų iš valstybės, tiesiog dažnu atveju stokojama pasitikėjimo savimi, kūrybiškumo ir drąsos.
O juk visa ko pradžia yra vaikystėje – šeimoje, darželyje ir mokykloje. Nuo mažumės eksperimentuoti skatinamas vaikas, vėliau inovatyvumą ir pažangą laiko natūraliu reiškiniu. Papildžius tai konkrečiomis žiniomis, galima tikėtis puikių rezultatų. Kūrybiškumas, drąsa imtis atsakomybės, nebijant suklysti, pilietiškumo, pasitikėjimo savimi ugdymas – šios savybės yra aktyvių ir sėkmingų piliečių augimo platforma. O kryptingai vystant jaunuolių gebėjimus ir sekant Izraelio pavyzdžių „leiskite mano vaikui mokytis tai, kas jam sekasi“ galima tikėtis ir puikesnių pasiekimų, ir daugiau aistros pasirinktose profesijose, darbuose.
Labai neramina Lietuvos pozicija pasauliniame ir europiniame kontekste, vertinant kūrybiškumą. Iš esmės, pokytis, lyginant su 1990 m. labai menkas. 2009 m. pasaulyje buvome 38, po keturių metų – 39. Tuo tarpu Estijos šuolis į viršų per 8 vietas – į aukštą 24 poziciją. Lygiai taip pat geresni rezultatai turėtų būti ir matematiniuose, gamtomoksliniuose, skaitymo gebėjimuose.
Todėl be galo svarbu daugiau dėmesio skirti švietimo sistemai, sukurti tokią aplinką, kuri leistų skleistis vaikų kūrybiškumui, būtų palanki atsirasti geresniems rezultatams bei moksleivių motyvacijai, o tai reiškia taip pat ir emociškai saugią aplinką – kurioje išgyvendinta patyčių problema. Lyginant su sovietinės okupacijos metais žingsniuojame į priekį dėl kovos su patyčiomis. Jau vien kalbėjimas apie tai viešumoje, mokykloje duoda šiokį tokį postūmį. Bet didinti pagreitį būtina.
Tiesa, privačiame sektoriuje atsiranda gerų ikimokyklinių programų, iniciatyvų, skirtų moksleivių kūrybiškumo ugdymui. Pavyzdžiui, ne pirmus metus Lietuvoje vykstanti Kūrybinių partnerysčių programa, kurios tikslas kūrybiškumo elementą mokymosi procese integruoti visuose dalykuose, sukurti naujus metodus įdomiam ir rezultatyviam mokymuisi. Stiprinti tokias iniciatyvas, padėti mokykloms ir mokytojams, norintiems eiti tokiu keliu – valstybės uždavinys ir prioritetas.
Protingi ir drąsūs žmonės kuria gerus produktus, naujoves ir ateitį. Sėkmingos valstybės pagrindą sudaro ambicingi, turintys noro bei drąsos dirbti ir būti priekyje piliečiai. Mūsų laimėjimai gali dar labiau stiprėti per verslumą, intelektualinę kūrybą, mokslą. Tikiu, kad šia kryptimi stipriau eisime ateinančiais metais ir Valstybės 50-metį švęsime būdami stipresni.