Tokia klausimo formuluotė lyg savaime kreipia mūsų pokalbį į filosofinį lygmenį, tačiau aš labiau norėčiau labiau pažvelgti kitu aspektu: valstybės realijomis bei žmonių reikalų aptarimu.
Per pastaruosius pora metų čia Lietuvoje niekas neužsakinėjo gyventojų nuomonės tyrimų dėl požiūrio į ES. Praeityje beveik septyni iš dešimties suaugusių Lietuvos gyventojų teigiamai vertino Lietuvos stojimą į Europos sąjungą, tačiau ar pasiteisino mūsų lūkesčiai, o gal jų būta ne visai pagrįstų?
Nūdiena kelia naujus iššūkius ir reikalauja naujų sprendimų.
Šiandien, aptariant Europos Sąjungos problemas, nevengiama klijuoti etiketes tiems politikams, kurie drįsta kritiškai vertinti Briuselio politiką. Ypač jos, pasak lordo Christopherio Moncktono, biurokratinį-centralistinį, ateistinį-humanistinį, totalitarinį-legalistinį valdžios autoritetą – komisarus, kurie vieninteliai turi teisę siūlyti aukščiausius Europos įstatymus.
Šiandien politikai paprastai grupuojami į euroskeptikus ir eurooptimistus. Tačiau yra politikų, kurių nuostatos priimtinos ir man, raginančių rinktis kitą kelią. Jie taip pat yra už stiprią ir vieningą Europą, bet siūlo rinktis kitą kelią ir būdus jai pasiekti.
Tarp jų išskirčiau buvusį Italijos premjerą Mario Monti, kurio ekonominės reformos išgelbėjo Italiją nuo katastrofos. Jis paragino savo tėvynainius pakilti ir imtis nacionalinės politikos atnaujinimo: „Dabar mes privalome atnaujinti politiką. Beviltiška skųstis, mes turime prisiimti įsipareigojimus. Pakilti politikoje“. Ar tai nesvarbu Lietuvai?
Kita vertus, būtų galima paminėti mūsų draugų – Islandijos pavyzdį. Islandija pradėjo derėtis su Europos Sąjunga dėl narystės 2009 metais. Tačiau 2012 metais šis procesas labai sulėtėjo. Beje, iš visuomenės apklausų matyti, kad Islandijos žmonės nusiteikę gana priešiškai prieš dalyvavimą ES, todėl sunku pasakyti, ar Islandija netolimoje ateityje prisijungs prie ES.
Nors esu įsitikinęs, jog Lietuvos reikalai turi būti sprendžiami čia Lietuvoje, reikia pripažinti, kad yra nemažai norinčių viską deleguoti Briuseliui, ištirpti Europos Sąjungos biurokratijos margumyne, atsisakyti savo tapatybės ir tikėtis, jog gerovė pati ateis – išmokų, subsidijų, sanglaudos ir kitokių fondų dėka. Tačiau viskas turi savo kainą.
Pritariu tiems, kurie sako, jog sovietinė konstitucija stebėtinu ir apgailėtinu mastu migravo Vakarų kryptimi į Briuselį, o Europa nebėra tokia laisva, kokia galėtų ir turėtų būti. Dažnai girdime valdžios pasiteisinimus – tokia direktyva iš Briuselio ir nieko čia nepadarysi.
Neturėtume leisti, kad mus varžytų dabartiniai ydingi Europos Sąjungos potvarkiai ir direktyvos, kurie mūsų valstybei yra nepriimtini. Pavyzdžiui, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, žemės ūkio klausimus reglamentuojančiuose dokumentuose buvo numatyta, kad išmokos valstybių naujokių ūkininkams pasieks ES išmokų vidurkį jau 2013 metų pabaigoje. Šiandien akivaizdu, kad šis įsipareigojimas nebus įvykdytas. Lietuvos ūkininkams tiesioginės išmokos geriausiu atveju tik 2019 metais pasieks tik tris ketvirtadalius kitų ES ūkininkų gaunamų išmokų.
2014 metų gegužės pirmąją baigsis pratęsto Lietuvos narystės ES sutartyje numatyto pereinamojo laikotarpio dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ES piliečiams terminas. Kartu su naryste ES Lietuva sutiko anksčiau ar vėliau įvykdyti įsipareigojimą dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ES piliečiams. Tačiau ar Lietuva šiandien tam pasiruošusi? Vyriausybė turi pateikti aiškų planą, kaip bus užtikrinta, kad įsipareigojimas parduoti žemės ūkio paskirties žemę Europos Sąjungos piliečiams neatneštų Lietuvai žalos.
Esu įsitikinęs, jog pagrindinės keturios ES laisvės – laisvas asmenų, darbo jėgos, paslaugų ir kapitalo judėjimas yra pamatiniai principai, kuriais turėtume remtis. Tačiau ar šiandien galėtume pasakyti, jog laisvas darbo jėgos judėjimas nenuskurdina Lietuvos, kuomet didelė dalis jaunimo šiandien yra priversta išvažiuoti iš Lietuvos dėl bedarbystės. Ar laimingi čia likę tėvai, sutuoktiniai, vaikai, kurių artimieji priversti išvykti į tolimas šalis uždarbiauti?
Kita vertus, kas ketvirtas jaunuolis iki 25-erių metų, arba 23,5 proc. šalies ES gyvenančių jaunuolių, kovo mėnesį buvo be darbo, ir beveik du iš trijų jaunuolių darbo neturėjo Graikijoje ir Ispanijoje, skelbia naujausi „Eurostat“ paskelbti duomenys.
„Biudžetas turėtų būti subalansuotas, iždas pripildytas, viešoji skola sumažinta, valdininkijos pasipūtimas sutramdytas, o pagalba užsienio šalims apribota, idant priešingu atveju valstybės neištiktų bankrotas. Žmonės privalo vėl išmokti dirbti, o ne kliautis valstybės pagalba“. Taip 63 metais prieš Kristų kalbėjo Markas Tulijus Ciceronas, tuo metu, kai vėlyvoji Romos Respublika buvo beprarandanti demokratiją ir pamažu virstanti imperija.
Ar ne tą patį šiandien galėtume pasakyti apie šių dienų Europos bendriją?
Šiandien mums reikia naujo požiūrio į Europos Sąjungą. Naujo požiūrio į Lietuvą, kurią visų pirma suvokiu kaip laisvą valstybę su savo istorija, savo unikalia tapatybe ir savo ateitimi.
Todėl niekada nepritarsiu federalistams, kurie siekia viršnacionalinės, federalinės suvienytos Europos, kuri turėtų bendrą konstituciją, viršvalstybinę institucinę sąrangą ir efektyvios transnacionalinės demokratijos pagrindus.
Suvienyti mus – Europos tautas – gali ne fedaralistai.
Europos tautas suvienyti gali tik krikščionybė, nesuvaržyta rinka ir demokratija, tačiau ES valdančioji klasė yra nusistačiusi prieš visus tris matmenis ir todėl šia prasme yra antieuropietiška.
Mano nuomone, pirmiausiai turėtume apibrėžti prioritetus. Tai tautinis tapatumas, krikščionybė, demokratija, skaidrumas,naujos technologijos. Lietuvoje turime sukurti tokius įstatymus, kad mūsų piliečiams atsivertų visapusiško žmogaus vystymosi galimybės: mokytis, kurti, dirbti, gyventi ir tobulėti.
Valstybei reikia laisvų ir kritiškai mąstančių žmonių, ne rinkos sraigtelių. Tik laisvi žmonės gali būti laimingi Lietuvoje ir Europoje.