Kodėl neapsieinama be „tvarkiečių“ paminėjimo tokių publikacijų antraštėse, nors jų tekstuose nėra nieko bendro su mūsų partija?
Kodėl šiandien taip grubiai bandoma visuomenėje diskredituoti politinę jėgą, kuri per veiklos dešimtmetį netapo paklusnia tarnaite, bet savarankiškai veikia Lietuvos politinėje erdvėje - dirba savivaldoje, valstybės institucijose, yra parlamentinė valdančiosios koalicijos partija?
Gal dėl to, kad partijos Tvarka ir teisingumas ideologija ir programinės nuostatos neatitinka kai kurių Briuselio kabinetuose sukurptų strateginių projektų turinio? Gal todėl, kad mes visokeriopai siekiame stiprinti lietuvių tautos identitetą bei jos suverenias galias, o Europos Sąjungos ateitį matome tik kaip savarankiškų valstybių sandraugą – tautų Europą?
Galbūt nepriimtina, kad partija „Tvarka ir teisingumas“ buvo nuosekli nacionalinės valiutos lito šalininkė, o dabar dar labiau yra įsitikinusi, kad dėl euro įvedimo tautos turėjo būti atsiklausta referendume?
Gal nereikėjo „tvarkiečiams“ palaikyti daugiau nei trijų šimtų tūkstančių piliečių iniciatyvos surengti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams?
Galbūt partija turėtų abejingai stebėti emigrantų srautus, plaukiančius iš Lietuvos ir nesuvokti, kad jos mastai lietuvių tautai gali turėti negrįžtamų, pražūtingų pasekmių?
Turbūt reikėtų atsisakyti principinio įsitikinimo, kad krikščionybė yra kardinaliai svarbi Europos demokratijai kaip visuotinai priimtas moralinis kriterijus?
Galbūt todėl, kad visada giname šeimą, kaip pagrindinę socialinę instituciją, kaip vertybę, perduotą mūsų tėvų ir visada raginsime priešintis tolerancijos sąvoka pridengtiems nenatūralios socialinės ląstelės dariniams?
Neabejoju, kad jeigu pakeistume savo neigiamą požiūrį į gėjų ir lesbiečių santuokas, abortus bei kitas tradicinės šeimos griovimo doktrinas, kurios plaukte plaukia iš eurobiurokratinių institucijų, mūsų pasigailėtų?
Arba nesiektume išsiaiškinti, kokią įtaką reikšmingiems 2003 – 2006 metų politiniams įvykiams Lietuvoje galėjo padaryti Jungtinių Amerikos Valstijų Senato komiteto studijoje dėl Centinės žvalgybos valdybos sulaikymo ir tardymo programos pateikti faktai, susiję su slaptųjų CŽV kalėjimų užsienio valstybėse sukūrimu bei juose vykdyta veikla?
Galbūt mus reikia „pamokyti“ dėl to, kad siekiame visoje Europos Sąjungoje nustatyti minimalių pajamų kriterijų asmeniui, kuris galėtų užtikrinti prigimtinę žmogaus teisę į orų gyvenimą?
O gal tai kerštas už pasipriešinimą išorinėms provokacijoms bei vidinėms pastangoms ir užmojams į šipulius sudraskyti „tvarkiečių“ bendruomenę?
Ar ne dėl to, kad šalyje įsibėgėja savivaldybių tarybų ir tiesioginių merų rinkimų politinė kampaniją, kurioje dalyvauja ir partija, taip siekiama paralyžiuoti partijos struktūrų veiklą, vis iš naujo darant dokumentų bei kompiuterinės technikos poėmius?
Praėjusių metų rudenį, kuomet Strasbūre, Europos Parlamento sesijoje mane pasiekė žinia, kad atliekamos kratos Vidaus reikalų ministerijoje bei partijos Tvarka ir teisingumas būstinėje, sakiau: esame pasiruošę bendradarbiauti su teisėsauga, suteikti jai visą informaciją, jeigu bus siekiama ištirti galimai padarytus nusikaltimus. Kaltuosius įvertinsime griežtai. Tačiau jeigu tai yra politinė akcija, nukreipta prieš mūsų partiją, siekiant ją sukompromituoti visuomenės akyse ir tame spektaklyje dalyvauja teisėsaugos struktūros – netylėsime.
Deja, tai pasitvirtino. Šiandien akivaizdu, kad prisidengiant kovos su korupcija pretekstu, valstybės teisėsaugos struktūros, įtakingų „valstybės biurokratų“ yra panaudojamos, siekiant „sudoroti“ jiems nepriimtinus politikus. Kova su korupcija pati tampa korumpuota, bet niekas to matyti nelinkęs.
Nors Lietuvos „biurokratinė sistema“ per bemaž dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus gerokai paveikta erozijos, tačiau ji ir toliau generuoja „naujas“ valstybės (už)valdymo formas.
Pagrindines šalies partijas nuolat siekiama sukompromituoti visuomenės akyse. Tai – kryptinga politika. Ilgainiui nunyksiančią tautą ir visus valstybės reikalus į savo rankas turėtų galutinai perimti globalioji biurokratija (eurokratija) su jos valdomais bei vienpartinei ir arba dvipartinei sistemai prisitaikiusias vietiniais politikais.
Europos Sąjungoje baigiant įsitvirtinti marksizmo filosofijos broliui dvyniui neoliberalizmui, šis ima kurti politines sistemas, kurios absoliučiai priklausytų nuo Briuselio biurokratijos bei jai lojalaus vietinės valdininkijos elito.
Politinėms partijoms šioje sistemoje yra numatyta simbolinė vieta – būti šio valdančiųjų luomo instrumentais, padėti manipuliuoti demokratijos regimybe globalioje visuomenėje.
Partijų sunaikinimo procesas mūsų valstybėje yra prasidėjęs gerokai anksčiau: pirmiausiai buvo apribota politinių organizacijų veikla, partijos tapo tiesiogiai priklausomos tik nuo biudžeto pinigų.
Dabar esantis valdžios pasidalijimas tarp taip vadinamų konservatorių ir jų satelitų šiandien jau netenkina valdančiosios biurokratijos arba kitaip tariant, europinių federalistų, kurie norėtų galutinai uzurpuoti Europos fondų piniginės paramos įsisavinimą ir prisiimti taip vadinamą „specialistų atsakomybę“.
Taip vadinamų „vaivorykštės“ architektų svajonė - viena kvazipartija, su kuria niekas nenorėtų ir net negalėtų konkuruoti, nes tai būtų visiškai neperspektyvu. Lietuvos politinė sistema per dvidešimt penkerius metus suformavo taip vadinamą „valdžios elitą“, kuris šiandien jau yra pajėgus be konkurencijos išperėti įpėdinius, kurie užtikrintų Briuselio finansinių srautų įsisavinimą.
Darbo partija šiandien yra ypatingai sudėtingų pasirinkimų ir galimybių kryžkelėje.
Partiją „Tvarka ir teisingumas“ seniai bandoma parklupdyti, priverčiant ją gyventi su Konstitucinio teismo antrankiais jau daugiau nei dešimtmetį.
Kas gali paneigti, kad kitas pasirinktas taikinys nebus socialdemokratai?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.