Galime kalbėti apie Siriją ar Ukrainą, Vokietiją ar Turkiją, bet nereikėtų pamiršti ir Lietuvos. Kuri už kai kuriuos politikų sprendimus taip pat moka savo kainą.
Vienais metais buvo priimti sprendimai dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo, kitais – dėl Ignalinos atominės elektrinės vieno, o vėliau, ir kito bloko uždarymo. Buvo ir sprendimai dėl sumažintų atlyginimų bei pensijų. Naujos atominės elektrinės statybos ar suskystintų gamtinių dujų terminalo.
Net nesigilinant, ar jie buvo geri, ar blogi, ar buvo laiku, ar būtini ir neišvengiami, galima pasakyti, jog bet kuriuo atveju už tų sprendimų pasekmes mokėjo Lietuvos žmonės. Dažniausiai – gerokai brangiau, negu buvo verta.
Štai už buvusių Rytų skirstomųjų tinklų, kurie buvo parduoti prekybininkams naujos atominės elektrinės statybos ketinimų istorijoje, išpirkimą valstybė sumokėjo beveik 700 milijonų litų.
Tiesa, „Mažeikių naftą“ amerikiečių „Williams“ kompanijai tada Lietuvą valdžiusieji konservatoriai atidavė beveik veltui.
Suskystintų dujų terminalo statybos ir įrengimo darbai Lietuvai atsiėjo irgi apie 700 milijonų litų arba 200 milijonų eurų. Dar maždaug 580 milijonų eurų per dešimt nuomos metų atsieis laivo nuoma ir eksploatacija.
Ar galėtų politikai piliečiams pasakyti, kas ir dėl kokių priežasčių Lietuvoje nusprendė užsakyti tokio dydžio, per metus galintį išdujinti 4 milijardus kubinių metrų dujų, laivą? Kodėl tokį didelį, jeigu Lietuva nuo 2000 metų kasmet vidutiniškai suvartoja tik apie 3 milijardus kubų dujų? Tiesa, 2014 metais visas dujų suvartojimas tesiekė 2,3 milijardo kubinių metrų.
Štai Kinija kasmet importuoja 23 milijardus kubinių metrų suskystintų dujų. Viso labo tik penkis kartus daugiau negu galėtų išdujinti mūsų SDG terminalas. O dabar gal kas nors norėtų palyginti Lietuvos ir Kinijos teritoriją, pramonės bei gamybos apimtis ir gyventojų skaičių?
1,357 milijardo Kinijoje (2013 metų duomenimis) ir maždaug 3 milijonai gyventojų Lietuvoje. Pagal realųjį BVP Kinija yra antra pagal dydį ekonomika po JAV. Lietuva šioje lentelėje yra labai toli nuo abiejų paminėtų šalių. Pagal teritorijos plotą kažkaip net ir neadekvatu lyginti.
Kitas klausimas: jei jau mes turime energetinę nepriklausomybę SDG terminalo pavidalu, kurios dalis pagal importą besibaigiančių metų pirmą ketvirtį Lietuvos dujų rinkoje sudarė maždaug tik 16 procentų, tai nuo ko priklauso kiti maždaug 84 procentai dujų importo Lietuvoje?
Jums nesmagu, kad čia ne patys naujausi duomenys? Ir man nesmagu. Viešai radau naujausius, 2015 m. antro ketvirčio. Svetainė vadinasi regula.lt, oficialus institucijos pavadinimas – Valstybinė kainų ir energetikos komisija.
15 lentelė. Gamtinių dujų tiekimo įmonių užimama rinkos dalis pagal parduodamų dujų kiekį 2015 m. II ketv.
„Lietuvos dujų tiekimas“ – 64,92 procento. „Dujotekana“ - 1,93 procento. „Haupas“ - 4,58 procento. „LITGAS“ (taip pavadinta LT įsteigta SDG terminalo valdymo bendrovė) - 22,31 procento.
Gal ne tokie įspūdingi skaičiai, kurie buvo žadami? Neužmirškime dar to, kad trąšas gaminanti „Achema“ yra savarankiškas žaidėjas Lietuvos dujų rinkoje ir jos importas sudaro maždaug, nelygu kokie metai, tarp 35-40 procentų viso į Lietuvą importuojamo gamtinių dujų kiekio ir ji nebūtinai dujas turi pirkti iš Lietuvos tiekėjo.
Tad retorinis klausimas viešų pasvarstymų fone: ar už SDG terminalą Lietuva tikrai nepermokėjo?
Juolab, kad kai kurie ekonomistai jau pripažįsta, kad iškastinį kurą keičiant kitoms energijos rūšims, terminalas gali likti tik labai brangiu žaisliuku. Už kurį, deja, mokėsime visi.
Kad tai anaiptol ne iš piršto laužiami nuogąstavimai, norėčiau iliustruoti vienu paprastu pavyzdžiu. 2003 metais buvo prognozuojama, kad dujų suvartojimas Lietuvoje 2010 metais sudarys 4,1- 4,5 milijardo kubinių metrų. 2015 metais tas suvartojimas turėjo išaugti iki 7-8 milijardų kubų, o 2020 metais prognozuojamas suvartojimo kiekis turėjo sudaryti 7,4-8,9 milijardo kubų.
Man įdomu, ar žmonės, rimtais veidais tas prognozes pateikę, šiuos skaičius palygino bent su Kinijos dujų importu? Bet mes gi SDG laivą ne 2003 metais užsakinėjome?
Prognozes į miltus sumalė gyvenimas: 2011 metais Lietuva suvartojo 3,4 milijardo kubinių metrų dujų, 2012 – 3,3, 2013 – 2,7, 2014 – 2,3 milijardo kubų. Turint omenyje įsibėgėjančią namų renovaciją, poreikis dujoms, kurios naudojamos šilumos gamybai, mažės dar labiau.
Po šių faktų išdėstymo niekaip neišeina logiškai ir argumentuotai atsakyti žmogui, kuris susitikime sako, kad vietoje terminalo reikėjo tuos pinigus investuoti į biokuro ruošimą bei centralizuotos šilumos tiekimo infrastruktūrą, mesti juos į vėjo, saulės bei hidroenergetiką, taip gerokai sumažinant poreikį dujoms. Jis sako, kad dabar mes išmetėme krūvą pinigų, peršokdami nuo vienos priklausomybės prie kitos ir su juo ginčytis, objektyviai vertinant skaičius, nelabai įmanoma.
Mus bandoma įtikinti, kad Lietuvai pasistačius SDG, dujų kaina yra gerokai mažesnė. Taip, ji mažesnė. Tačiau nereikia pamiršti dar vieno svarbaus dėmens: dujų kaina atpigti galėjo anaiptol ne dėl to, kad „Gazpromas“ išsigando mūsų terminalo ar Europos pagrūmojimų dėl „Nord Stream 2“ –biržų sandoriuose dujų pardavimo kaina priklauso nuo naftos kainos, o ši, kaip puikiai pamename, pastaruosius keletą metų turi tendenciją kristi ir šiandien yra neregėtose žemumose.
Baigiant apie terminalą, man tik norėtųsi viešai paklausti šiandieninio energetikos ministro Roko Masiulio: kodėl „Klaipėdos nafta“, kuriai tuomet vadovavo jos direktorius Rokas Masiulis, prognozavo, kad 2015 metais dujų sunaudojimas Lietuvoje gali išaugti net iki 5,12 milijardo kubinių metrų per metus, kai Energetikos ministerijos parengtoje Nacionalinėje energetikos strategijoje 2020 metams buvo itin aptakiai prognozuojama, kad per metus reikės nuo 1,6 iki 3,7 mlrd. kubinių metrų dujų? Negi taip norėjosi terminalo ar ministerijos, kad akivaizdūs dalykai nieko nereiškė?
Žinote, dėl tų akivaizdžių dalykų, ko gero, daugiausiai nesusipratimų politikoje ir būna. Štai prieš Kalėdas klausia manęs žmogus: kam, girdi, reikėjo šauktinius kalėdinių atostogų išleisti, jei dėl dideliausios grėsmės juos šaukėme? Negi grėsmė jau išnyko?
Arba, sako, kam gi pėstininkų kovos mašinas „bokserius“, kurie gyvosios jėgos perdislokavimui naudojami, už tokią kainą pirkti, jeigu mes ginti Tėvynę ruošiamės? Gynybai tai priešlėktuvinės, priešraketinės sistemos, na, galų gale, prieštankiniai ginklai labiau tinkami. Ar mes perkame tik dėl to, kad Vokietijos Bundesveras savo kariuomenei „Boxer“ perka, tai ir mus prie to pačio pirkimo prijungė? Gal kad Vokietijos kariuomenei pigiau būtų, bendras kiekis tai juk didesnis?
Atrodo, kad po skandalingų istorijų prieš penkis, dešimt ar daugiau metų Lietuva taip ir nepasimokė. O pamoka turėtų būti viena: visuomenei neturėtų kilti jokių dviprasmiškų klausimų dėl valstybei ir jos žmonėms svarbių sprendimų. Negalima išmesti pusės milijardo eurų ginkluotės pirkimui, o praėjus kelioms savaitėms po paskelbto sandorio paleisti kariuomenę kalėdinių atostogų. Atrodo nerimta ir netikra.
Duok Dieve, kad taip nebūtų, bet tik atrodytų.