Nes kas šiandien prisimena kai kurių valdžios politikų pažadus, kad Lietuvon atsivedamas euras tikrai nieko nepabrangins? Juk tai buvo visai neseniai – maždaug tik prieš metus. Vienas toks Vasiliauskas dėl pažadų net savo liemenę buvo linkęs atiduoti. Tiesa, niekas iki šiol nepaėmė, nes, matyt, tikinčių nebuvo.
Nepaisant to, kad su euru pragyvenome daugiau negu pusmetį, dalis Lietuvos piliečių jo taip ir nepamilo. Nežinau, ar didesnė, ar mažesnė dalis. Bet Lenkijos parduotuvėse lietuvaičių, iškeičiančių tą pagarbintą eurą į gerokai pigesnius produktus yra apsčiai. Ir ne tik savaitgalio dienomis.
Niekaip nesuprantu, kodėl tas europatriotizmas nuo lietuviškos liemenės ant lenkiškos kamizelkos persimetė? Juolab, kad klausimai ir dėl dvigubos v, ir dėl istorinės atminties, ir dėl neva engiamo tautinių mažumų švietimo kartas nuo karto viešojoje erdvėje paeskaluojami. Gal kad lenkų ir lietuvių kraujas kiek sukiltų? Kad pirmi kainas keltų, o antri nieko nepirktų. Nepadeda. Vis važiuoja tas lietuvis ir į Suvalkus, ir Augustavą, ir Bialystoką. Net Varšuvą pasiekia.
Negi tikrai tik dėl to, kad ten prekės ir paslaugos pigesnės, mat pridėtinės vertės mokestis kai kuriais atvejais skiriasi keletą kartų. Kodėl skiriasi - jie gi Europos Sąjungoje, galite paklausti? Ir kodėl ten vis dar zlotas, o ne euras?
Klausimai objektyvūs, bet objektyvaus atsakymo vargu ar galima sulaukti. Tikėtina, kad už erą agitavę ir šiandien tik subjektyviai pareikš, kad euras yra palankesnis investicijoms bei lietuvių kelionėms atostogauti į užsienį, nes nereikia valiutos keisti. Patikėčiau, jeigu būtų atsakyta ir į dar vieną klausimą: tai kodėl tada vis didesnė dalis Lietuvos piliečių atostogauti išskrenda iš Varšuvos oro uosto, o kelionių organizatoriai yra ne Lietuvos, bet tos pačios Lenkijos turizmo agentūros?
Mūsiškiai sako – jei PVM mokestį vaikų tyrelėms, pieno ir mėsos produktams sumažinsime, tai jį netruks Lietuvos prekybininkai pasiglemžti. Nežinau kada ir ką pasiglemžė lenkų prekybininkai, bet kažkodėl ten ne tik mėsos produktai, bei ir vaisiai bei daržovės gerokai pigesni negu Halės turgavietėje ar Tymo turgelyje Vilniuje, apie didžiuosius prekybos centrus jau net nekalbant. Net ir avalynė, rūbai ir kai kuri buitinė technika pigesnė. Apie tai, kad Pridėtinės vertės mokestis net gyvūnų ėdalui gerokai mažesnis, kažkaip net nepatogu užsiminti.
Ne kart ir ne du iš įvairių tribūnų apie euro būtinybę Lietuvoje buvo kalbama kaip apie palankesnį instrumentą ateiti užsienio investicijoms. Nuo tų kalbų praėjo geri metai. Pasidairykime, kur čia koks stambus investuotojas Lietuvoje per tą laiką atsirado. Deja, kad ir kaip žiūrėtum, nelabai matyti.
Praėjusiais metais, remiantis statistiniais duomenimis, bendras investicinių projektų skaičius visoje Europos Sąjungoje krito 15 procentų. Galima guostis, kad Centrinėje bei Rytų Europoje tas kritimas buvo mažesnis – tik 9 procentai. Bet gal Lietuva yra didžiulė išimtis?
Iš viešai prieinamų šaltinių pavyko rasti tik apie labai nedideles užsieniečių investicijas Lietuvoje šiemet. Keliasdešimt naujų darbo vietų ir keliolikos milijonų eurų žadamos investicijos per artimiausius metus.
Sutikite, kad tokios investicijos atrodo itin kukliai. Turbūt ne tokių tikėtasi, skubant įsivesti eurą?
Matyt, ne visai to tikėtasi ir investuojant į suskystintų gamtinių dujų terminalą. Juk nesitikėta, kad tokia brangi ilgalaikė finansinė priklausomybė bus neatsiejama energetinės nepriklausomybės dalis. Žinoma, terminalas yra būtinas, tačiau ar tokį didelį bei brangų (kainavusį beveik 300 milijonų eurų) ir tokiomis nuomos sąlygomis reikėjo statyti?
Kurio nuoma Lietuvai kasdien kainuoja po 115 tūkstančių eurų. Ir taip bus dar devynetą metų, nes tokios priklausomybės sąlygos. Tuo tarpu estai, kurie net negalvoja iš Lietuvos pirkti brangių dujų (nes pigiomis jos ir negali būti, kai reikia padengti tokias nuomos ir kitos infrastruktūros išlaidas), kalba apie gerokai mažesnio ir gerokai pigesnio terminalo, maždaug už 50 milijonų eurų, statybą greta Talino esančiame Mūgos uoste.
Dar viena detalė: „Nepriklausomybės“ vardu pavadintame laive nedirba nė vienas lietuvis. Suprantama, jog žavu, kad savotišku šalies energetikos gynėjų simboliu tapo užsienio valstybių piliečiai, tačiau daug maloniau būtų, jeigu jame darbuotųsi Lietuvoje parengti ir išmokslinti specialistai. Nejaugi per keturiolika kalbų apie terminalą metų nei vienas universitetas jų negalėjo paruošti?
Ar nėra taip, kad dėl kažkurių politikų netoliaregiškumo mes savo sunkiai uždirbtais pinigais maitiname stambią Norvegijos kampaniją? Kalbama, kad ji iš to laivo nuomos kasmet gaus apie 50 milijonų dolerių. Maitiname ir Lenkijos valstybės iždą. Kodėl, kaip mums buvo žadama, saugumą ir stabilumą turėjęs garantuoti euras šiandien kelia galvos skausmą ir rūpestį dažnai šeimai, verslo bendrovei? Gal dėl to, kad jaučiame, jog tapome elementariu eurodonoru. Kurio sveikos ekonomikos kraujas bus panaudotas recesija užsikrėtusių ligonių būklės stabilizavimui.
Dėl ko taip bjauriai būna: politikai nori kaip geriau, bet visuomet išeina taip, kaip visada – blogai. Kodėl? Dėl neišmanymo? Suinteresuotumo? Dėl lietuviško nuolankumo?
Bet kuriuo atveju ir nepaisant priežasties, yra pakankamas pagrindas pareikalauti jeigu ne teisinės, tai bent jau politinės atsakomybės dėl visuomenę skurdinančių sprendimų. Juk galima rasti abejotinus įstatymus teikusių Seimo narių ir už juos balsavusių pavardes. Kaip ir atominės projektą LEO vardu „stūmusių“ pavardes ir pareigas. Tik ar atsiras norinčių į tai pažvelgti?
Gal daug geriau tiražuoti įvairių statistikų skleidžiamą informaciją, apie tai, kad po euro įvedimo niekas nepabrango, o kai kurios prekės netgi atpigo. Netikite, sakote, kad kažkas pernai už tą pačią sumą gerokai didesnį maišelį namo iš parduotuvės parsinešdavo. Nenusiminkite, tuoj atsiras jums paslaugiai įrodinėjančių, kad visuomenės vartojimo įpročiai pasikeitė, žmonės gerokai prabangiau maitintis pradėjo.
Netiki, bet džiaugiesi bent tuo, kad dar nesako, jog 1913 metais visuomenė gerokai prasčiau gyveno. Nes toks pasakymas iškart primintų, kad prie tokio gyvenimo ir karo baisumai po metų prisidėjo.
Markas Tvenas sakė, kad yra mažiausiai trys melo rūšys: melas, įžūlus melas ir statistika. Perfrazuojant rašytoją, galima konstatuoti, kad šiandien Lietuvoje yra gerokai daugiau melo rūšių. Pradedant melu dėl euro ir baigiant melu dėl svetimo kalėjimo.
Bet nežinau nė vienos šalies, kuri savo laisvę, nepriklausomybę, demokratiją valstybėje ar socialinį teisingumą būtų sukūrusi pasiremdama bent viena melo rūšimi. Tikite, kad būsime pirmieji?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.