Tiesa, kartais atrodo, kad per tą ketvirtį amžiaus nuo santvarkos pasikeitimo su vietos valdžios privalumais bei trūkumais jau taip apsipratome, kad daugelio dalykų nepastebime. Juolab, kas čia begalvos, kaip vietos valdžia geriau galėtų veikti.
Ypač kai daugelis piliečių į tą vietos valdžią žiūri su išmaniai suformuotomis ir jiems pateiktomis išankstinėmis nuostatomis: „kokia čia savivalda, kai vietiniai „karaliukai“ valdo; patvaldystė ir savavaldžiavimas, o ne savivalda“.
Atsiribodami nuo anaiptol ne visada teisingų, bet gražiai skambančių frazių, pasvarstykime apie savivaldos kaip institucijos vietą ir svorį šalies politinėje sistemoje. Kokį vaidmenį ji atlieka įtvirtinant valstybėje demokratinius pokyčius? Ar ji gali tinkamai atstovauti vietos bendruomenės interesus? Jeigu ne – kas trukdo ir kaip tai pašalinti?
Vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdami pilną atsakomybę ir vadovaujantis vietos gyventojų interesais. Taip sakoma Europos vietos savivaldos chartijoje.
Ar iš tiesų yra taip? Anaiptol ne visuomet. Daugiau kaip prieš dešimtmetį, 2003 metų rudenį einant Prezidento pareigas į mane laišku kreipėsi 23 savivaldybių merai. Jame buvo kritikuojama savivaldybių biudžetų sudarymo metodika, išsakytos pastabos dėl savivaldybių savarankiškumo ribojimo. Taip, kai kurie dalykai nuo to laiko pasikeitė, tačiau pilno savarankiškumo, kaip jis suprantamas minėtoje chartijoje, savivaldybės kol kas neturi.
Paimkime kad ir visuomeninio transporto lengvatas. Jų apimtis, amžiaus grupes ir procentinę lengvatų išraišką savo sprendimais nustato centrinės valdžios institucijos, tačiau kompensacijas keleivių vežėjams iš savo biudžeto moka savivaldybės. Labai savarankiška, tiesa?
Arba kitas atvejis – šilumos ir vandens tiekimo kainų nustatymas. Turbūt nebeliko naivių žmonių, galvojančių, kad savivaldybės pačios gali nustatyti savo valdomų įmonių tiekiamų paslaugų kainas. Įstatymais įtvirtinta, kad jas vienašališkai, net ir savivaldybėms prieštaraujant, gali nustatyti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Ir tai daroma ne pirmi metai.
Kalbėti apie savivaldybių savarankiškumą įgyvendinant įvairius projektus taip pat būtų ne visai teisinga. Jo nebuvimą geriausiai galėtų iliustruoti 2007-2013 metų Europos Sąjungos paramos skaičiai: savivaldybės jos perskirstė mažiau kaip 15 procentų.
Jau nekalbant, kad net ir gavus finansavimą, savivaldybių specialistams dar reikėjo numinti kryžiaus kelius įvairiose ministerijose, agentūrose ir tarnybose, smulkmeniškai derinant kiekvieno euro panaudojimo klausimus.
Palyginimui galima pasakyti, kad Lenkijoje savivaldos institucijos įgyvendina daugiau kaip trečdalį ES finansuojamų projektų. Jei skaičiuotume aritmetiškai, išeitų, kad ten ir savivaldos savarankiškumas mažiausiai du kartus didesnis negu Lietuvoje?
Savivaldybių savarankiškumą dideliu aspektu lemia municipaliniai mokesčiai. Tokių Lietuvoje kol kas nėra, nors savivalda jau gyvuoja daugiau kaip du dešimtmečius. Kodėl? Nes tai pridėtų savivaldai daugiau savarankiškumo ir atimtų poveikio svertus iš centrinės valdžios. Anaiptol nesiūlau papildomų mokesčių. Municipaliniai gali atsirasti peržiūrėjus dabartinius.
Esu tikras, kad anksčiau ar vėliau jie bus įteisinti. Kaip buvo įteisinti ir tiesioginiai merų rinkimai. Apie kurių būtinybę pradėjau kalbėti dar pirmą kartą eidamas Vilniaus mero pareigas.
Atsiras ir seniūnijų savarankiškas finansavimas. Ir seniūnai bus tiesiogiai renkami. Gyventojų apklausos jiems svarbiais klausimais vyks iš tiesų – nebereikės pagal dabartinį įstatymą vos ne rinkimų rengti (dėl to apklausų niekas ir nerengia), kad žmonės galėtų savo nuomonę pasakyti.
Tik apmaudu, kad tiesioginę demokratiją ir prielaidas visuomenei tiesiogiai dalyvauti valstybės ir vietos valdžios valdyme lašiname kaip vaistus – po arbatinį šaukštelį kas dešimtmetį.