Jaunystėje taikiai ir be pykčio išsiskyrė su pirmąja meile, sausio tryliktąją buvo prie Lietuvos širdies, o sulaukęs brandos metų, jokiame restorane nepietavo su jokiu verslininku.
Žinoma, klausimų gali būti ir daugiau. Jei bent į paminėtuosius atsakėte teigiamai, tada galite rašyti prašymą tarnyboms, kurios pagal įstatymus turi teisę prieš jus vykdyti operatyvinę veiklą ir kriminalinę žvalgybą: kad išduotų skaistumą liudijančią pažymą. Juk geriau tokią turėti iš anksto – kai po daugelio metų bus paprašyta apie jus parašyti, nežinia, kas ant to lapo gali būti suguldyta. Juolab, kad ir pats niekada nesužinosite, pažyma gi bus slapta arba mažiausiai bent jau riboto naudojimo.
Šiuo atveju jūs net neįrodysite, kad nesate kupranugaris. Nes nežinosite, kuo iš tiesų esate kaltinamas. Turite tris kupras? O gal pažymą rašantys tiesiog suabejojo jūsų galimybėmis dvi dienas tverti be vandens? Žinoma, joje gali būti išdėstytos ir menamos prielaidos, kad iš tiesų jūs esate dramblys, kuris tik bando apsimesti kupranugariu.
Žaidimas pažymomis, vis labiau įsitvirtinantis Lietuvos politiniame gyvenime, nėra demokratijos, kuria taip didžiuojamės, bruožas.
Praktika, prasidėjusi prieš gerus du dešimtmečius, kai valstybinių įmonių privatizavimui paprastai trijų raidžių tarybose pradėta rašyti atitinkamas pažymas dėl būsimų pirkėjų patikimumo ar nepatikimumo, o kai kurie pažymų rašytojai vėliau įsidarbino pirkėjų koncernuose, šiandien yra įgavusi antrąjį kvėpavimą. Su tomis pažymomis jau užsižaidėme tiek, kad net į pareigas skiriant savivaldybės bibliotekos direktorių, reikia gauti STT pažymą.
Tiesa, būta atvejų, jog ankstyvoje nepriklausomybės aušroje darant didžiules aferas, pažymų niekas nei prašė, nei rašė. Tik kai dar Lietuvoje buvo žurnalistika, o ne žiniasklaida, apie tas aferas vienas kitas žurnalistas parašydavo. Pavyzdžiui, amžinatilsį Vitas Lingys, kuris savo gyvybe sumokėjo už atskleistą valstybės vardu atliktą ginklų pirkimo sandorį su mafija.
Slaptų pažymų ir operatyvinių veiksmų poveikį, kaip visi prisimena, yra tekę patirti ir man. Būtent nuo slaptos pažymos 2003 metais ir prasidėjo tai, kas vėliau pavadinta apkalta. Tiesa, kad ta pažyma paneigta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo, ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimais, šiandien daug kas linkęs nepastebėti ir neprisiminti.
Iš butelio paleisto džino į Pandoros skrynią neuždarysi. Pažymų rašymas ir jų naudojimas tapo kone universalia priemone žmogų pririšti arba su juo susidoroti.
Pridarei ką nederamo ir antiįstatymiško – mes tau gerą pažymukę, kad šventas, tinkamas tarnybai, o tu dabar falcetu Nabuko vergų chore arijas giedok! Esi per daug savarankiškas, mąstantis, poveikiui nepasiduodantis ir galintis ryžtingus sprendimus priimti – va ir turi pažymukę, kur pasakyta, kad nepatikimas, negerais ryšiais įtartas ir apskritai, nieko vertas. Tiksliau, nevertas užimti vienas ar kitas pareigas.
Argi ne panašiai būta ir ne taip seniai užsimenant apie pažymas, po kurių buvo atsiradęs tas vadinamas ministrų ir viceministrų „juodasis“ sąrašas? Nei kas tų pažymų matė, nei galėjo įrodyti, kad ten ne žmonių tikros nuodėmės, bet svaiguliai apie tai, kaip kosminiai laivai mėlyną padangę raižo, surašyti. Na ir kas – išėjo aprašytieji su vilko bilietu, o pažymos karaliauja ir toliau.
Paprastai normaliame pasaulyje yra taip: jeigu teisėsaugos institucijos nustato, kad žmogus padarė kriminalinį nusikaltimą, pažeidė viešąją tvarką ar kitaip nusikalto, jis įstatymu nustatyta tvarka patraukiamas atsakomybėn.
Jeigu jos turi įrodymų, kad asmuo vykdo nusikalstamą veiką, ruošiasi atlikti įstatymais draudžiamus veiksmus, jiems jos turėtų užkirsti kelią: nušalinti nuo pareigų, uždrausti bendrauti su vienais ar kitais asmenimis ir panašiai – užkardymo formų gali būti įvairių.
Pažymų rašymas, manau, neturėtų būti viena iš jų. Juolab, kad juose esantys teiginiai dažnai būna su tam tikra dalimi abejonės, paremti ne faktais, bet prielaidomis. Jas gi galima traktuoti įvairiai: pokalbį – protegavimu, pasiūlymą papietauti – korupcija, o pasipiktinimą – šantažu. Gerbkime ne tik vienas kitą, bet ir valstybės Konstituciją, kurioje pasakyta, kad asmens kaltę nustato teismas. Ir neverskime teisėsaugos institucijų politikos liokajais, prašydami tokių pažymų. Literatūros žanras yra Rašytojų sąjungos narių, o ne specialiųjų tarnybų darbuotojų duona.