R. Paliukas. Bendrijas kurti verta, tačiau reikia sutvarkyti jų teisinį reglamentavimą

Seimas 2016-uosius metus paskelbė Vietos bendruomenių metais. Šiuo nutarimu pabrėžta vietos bendruomenių reikšmė ugdant ir skatinant pilietiškumą ir veiklumą, siekiama stiprinti jų, kaip pilietinės visuomenės formavimo, pamatą.

Pradėdamas kalbėti apie daugiabučių namų bendrijas, noriu atkreipti dėmesį, kad jos – taip pat bendruomenės, kurias privalome remti ir dėti pastangas, kad jų veikla būtų tinkamai reglamentuota, o tos veiklos rezultatas teiktų juo didesnę naudą daugiabučių gyventojams.

Tinkamai organizuojamų ir protingai dirbančių bendrijų dėka daugiabučių aplinka gražesnė, juose gyventi patogiau, jaukiau ir ekonomiškiau. Tačiau vis dėlto bendrijų veiklą apibrėžiančioje teisinėje bazėje yra dar nemažai spragų ir vietos netikslumams, kurie, kaip rodo praktika, gali atvesti net iki teismų.

Pirmininkai nevengia piktnaudžiauti pareigomis

2012 m. Seimui priėmus Bendrijų įstatymo pakeitimus, kuriais bendrijų priežiūra ir kontrolė pavesta vykdyti savivaldybėms, situacija bendrijose kiek pagerėjo, tačiau visų problemų toli gražu neišsisprendė. Dabar savivaldybės skundžiasi, kad nebespėja tvarkytis su bendrijų pirmininkų veikla ar kitais bendrijos reikalais nepatenkintų daugiabučių gyventojų skundų lavina. Tiesa, neretai skundžiasi ne tik gyventojai, bet ir patys pirmininkai.

Lietuvoje šiuo metu veikia apie 5700 bendrijų, administruojančių daugiau kaip 10 tūkstančių daugiabučių. Išskirčiau du pagrindinius trūkumus, neleidžiančius kai kurioms iš jų virsti tikra, darnia bendruomene, siekiančia vieningai spręsti rūpesčius ir problemas bei dedančia bendras pastangas, kad visiems gyventi būtų patogu ir gera. Tai – kontrolės trūkumas ir pačių gyventojų pasyvumas.

Dėl pirmininko ir kitų bendrijos valdymo organo narių kontrolės trūkumo gyventojams neretai sunku įrodyti, kad pirmininkas ar kitas valdybos narys netinkamai atlieka savo pareigas. Žinau ne vieną bendriją, kur pirmininko pareigas tas pats žmogus eina jau ne vienerius ar dvejus metus, o kelias dešimtis, nors pagal įstatymus pirmininkas turėtų būti perrenkamas kas porą metų. Taip neretai nutinka tose bendrijose, kurios jungia kelis ar keliolika daugiabučių namų, nes jose sudėtingiau surengti gyventojų susirinkimus, kurie priimtų reikalingus sprendimus, todėl visą valdžią savo rankose laiko būtent bendrijos pirmininkas. Kai kurie iš pirmininkų, ilgus metus vadovaujantys bendrijai, net nėra įteisinę savo užimamų pareigų.

Už bendrijų veiklos kontrolę atsakingos savivaldybės vis dar mėgsta atsikirsti, kad jos negali kištis į gyventojų vidaus reikalus, o jeigu pastarieji nepatenkinti pirmininku, visada gali pakeisti jį kitu ar kreiptis į teismą. Tačiau turbūt visi, bent kiek susipažinę ar susidūrę su bendrijomis, žino, kad tai nėra taip paprasta.

Tiesa, dėl savivaldybės skirtų administratorių skundžiamasi kiek rečiau, negu dėl bendrijų pirmininkų, tačiau bendriją kurti yra naudinga, nes daugiabučio gyventojai geriausiai žino savo namo problemas, todėl gali efektyviau ir operatyviau jas išspręsti.

Bendrijoms reikia aktyvių gyventojų

Kadangi pirmininkų veiklos niekas realiai nekontroliuoja, o tiksliau, nesugeba sukontroliuoti, pasinaudoti ir piktnaudžiauti užimamomis pareigomis pirmininkui nesunku, o tuomet galimas neskaidrus lėšų naudojimas ar jų švaistymas. Beje, didžioji savivaldybes ir net Seimo kontrolierius pasiekiančių skundų dalis yra kaip tik dėl netinkamo pinigų naudojimo bendrijose. Gyventojai dažniausiai skundžiasi, kad moka pinigus, tačiau nežino ir nemato, kur jie naudojami, o paprašę pirmininko ataskaitų dažnai išgirsta, kad tai slapti dokumentai, kurių viešinti negalima.

Čia atsiranda antroji problema – pačių gyventojų pasyvumas. Butų savininkai, norėdami pasipriešinti pirmininkui, turi surinkti tam tikrą daugumą susirinkime, tačiau dalis gyventojų yra pasyvūs, nedalyvauja susirinkimuose, nesistengia surasti jiems reikalingą informaciją, nesidomi bendrijos reikalais, tad surinkti pakankamą skaičių balsų ir pasipriešinti savivaliaujančiam bendrijos vadovui tampa sudėtinga. O vėliau tokie pasyvūs gyventojai skundžiasi, kad ilgai nekeičiami bendrijos veiklos įstatai, nerenkamas naujas pirmininkas, netvarkomos laiptinės ir pan. Bet pirmiausiai jie patys turėtų nueiti į ataskaitinius bendrijos susirinkimus ir ten išreikšti savo nuomonę, užduoti rūpimus klausimus. Jie turi jaustis ir būti tikri savo namo šeimininkai.

Taigi labai svarbu, kad įstatymų projektai, kuriais siekiama įvesti daugiau aiškumo ir kontrolės, pavyzdžiui, numatant, kad bendrijos įstatus tvirtina notaras arba kad bendrijos ginčų nagrinėjimo komisijos nariais negali būti bendrijos pirmininkas, valdybos nariai ir kt. turi neužsigulėti stalčiuose bei būti kuo greičiau priimami. Tinkamai sureglamentavę bendrijų veikslą neabejotinai prisidėsime prie stiprių ir darbių bendruomenių kūrimo, kurios ne tik sklandžiau vykdys namo administravimą ir eksploatavimą, bet ir augins gyventojų aktyvumą, veiklumą bei, svarbiausia, tarpusavio pasitikėjimą.