R. Petrauskienė. Kad Lietuva neišsivaikščiotų

Prisimenant Jono Avyžiaus Lietuvos pokario kaimo egzistencijos analizę per tautos išlikimo prizmę romane „Sodybų tuštėjimo metas“, nejučiomis mintimis sugrįžtu į nūdienos Lietuvos kaimą, jo žmonių gyvenimo vargus, godas, rūpesčius ir kasdienybę.

Kadangi pati jau daugel metų gyvenu nedideliame kaime Klaipėdos rajone, kaip tarybos narei tenka lankytis socialinių paslaugų ir šeimos centruose ir diskutuoti su darbuotojais, tad puikiai žinau ir suprantu tai, kuo alsuoja paprastas kaimo žmogus, kas slegia jo pečius, o kartais ir pastūmėja į depresiją, alkoholį, nesantaikos šeimoje radimąsi. Plečiantis ir vystantis didiesiems miestams, regionams skiriamas dėmesys buvo gana menkas. To pasekoje turime tarsi dvi Lietuvas, su dviem vystymosi pagreičiais.

Lietuvoje verslo plėtra ir investicijos dažnai aplenkia regionus, liūto dalį atsiriekia didmiesčiai, kas sąlygoja didžiausią rajonų problemą – bedarbystę, užimtumo stoką su iš to kylančiomis pasekmėmis – skurdu, alkoholizmo paplitimu kaimo žmonių tarpe, didele emigracija, ieškant išeities iš esamos situacijos bei persikraustymą į sostinę ir kitus didžiuosius miestus. Yra dalykų, kuriuos galime pakeisti patys, kiti gi priklauso nuo Seimo bei Vyriausybės vykdomos regioninės politikos.

Stiprios vietos bendruomenės, glaudžiai bendradarbiaudamos su seniūnijomis, socialiniais darbuotojais bei rajono valdžia, gali išspręsti dalį aktualių problemų. Tą įrodėme savo pavyzdžiu, 2010 metais įkūrę kaimo bendruomenę „Smilgynai ir kaimynai“. ES lėšomis renovavome jos namus, kuriuose nuolat vyksta įvairiausia veikla: sporto renginiai, įvairių rankdarbių, sveikos gyvensenos, užsienio kalbų mokymas, aplinkos tvarkymas, bendrystė sutinkant Šv. Kalėdas, švenčiant Užgavėnes, minint bendruomenės narių vestuves, jubiliejus ir kitas asmenines šventes. Džiaugiuosi, jog mums pavyko suburti ir suvienyti įvairaus amžiaus ir pomėgių žmones bendrai, įdomiai ir prasmingai veiklai kartu. Juk iš nedidelių detalių galime sudėlioti gražią tarpusavio santykių mozaiką.

Vietos bendruomenės galėtų glaudžiau bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais, policijos pareigūnais bei dvasininkais, įgaunant žymiai didesnes teises ir atsakomybes padedant su alkoholizmo psichoze ar lėtiniu alkoholizmu sergantiesiems: rūpintis reguliaria jų, šeimos ir vaikų būklės elgsenos stebėsena, medicinine patikra. Ši pagalba galėtų būti teikiama pasitelkiant ir specialius socialinius darbuotojus skirtus ne rizikos šeimoms, o visai bendruomenei, identifikuojant rizikos faktorius, o asmenys, kamuojami lėtinio alkoholizmo ir patekę policijos akiratin, turi būti skatinami gydytis. Jiems nesutinkant to daryti, turėtų būti atimamos pašalpos, paliekant tik paramą maisto produktais ir kitais pirmo būtinumo daiktais.

Turintys pažengusią priklausomybę nuo alkoholio, keliantys grėsmę aplinkiniams, turėtų būti gydomi privalomai tam, kad Kražių, Saviečių ir kt. tragedijos nepasikartotų. Remiantis tarptautine žmogaus teisių konvencija, priverstinis gydymas nuo alkoholizmo turi būti trumpalaikis, galimas tik tris mėnesius, tačiau po to žmogus jau mąsto blaiviai ir su kvalifikuotų medikų pagalba gali nuspręsti dėl tolesnio gydymo būtinybės. Valstybė turėtų didinti Minesotos programos finansavimą bei plėtrą, padėti steigtis Anoniminių alkoholikų klubams regionuose, kaimiškose vietovėse, taip didinant šios veiksmingos gydymo paslaugos prieinamumą.

O ir alkoholio pardavimas turi būti apribotas. Sprendimas uždrausti prekybą alkoholiu degalinėse buvo teisingas, tačiau tai tik pirmas žingsnis, vykdant alkoholizmo plitimo prevenciją mūsų valstybėje. Juo prekiauti turėtų būt leista tik specializuotose parduotuvėse ir tik tam tikromis valandomis, o prekyviečių kiekis ribojamas pagal vietovėje gyvenančių gyventojų skaičių. Alkoholiniai gėrimai turi būt parduodami tik pateikus asmens dokumentą asmenims nuo 21 metų amžiaus ir registruojant parduodamą kiekį. Palaipsniui turi būti didinami alkoholinių gėrimų akcizai, o dalį iš jų surinktų lėšų skirti alkoholizmo prevencijai ir gydymui.

Didžiulis darbo krūvis tenka socialiniams darbuotojams, dirbantiems su socialinės rizikos šeimomis, kuriose, ne paslaptis, piktnaudžiaujama alkoholiu, jų atlyginimai už šį atsakingą ir dažnai pavojingą darbą yra apgailėtinai maži, aukštąjį išsilavinimą turintys socialiniai darbuotojai gauna varganus atlyginimus, ne ką didesnius už minimalią algą. Darbe susidurdami su savo lankomų asmenų išpuoliais, žeminimu, turi spręsti konfliktus, patirdami didelį emocinį krūvį, vedantį prie išsekimo. Ko pasekoje jiems prireikia psichologinės pagalbos, kurios, šiuo atveju, negauna. Tą būtina spręsti nedelsiant, nes situacija yra išties kritinė.

Kita problema – bedarbystė, regioninės plėtros strategijos nebuvimas, sąlygojantis sodybų tuštėjimą šiuo metu. Tik konkretūs ir realūs sprendimo būdai gali sustabdyti niūrias kaimų ir nedidelių miestelių perspektyvas. Kaip to pasiekti? TS-LKD turi aiškų veiksmų planą:

– Vyriausybė, pasinaudodama ES lėšomis, turi regionuose besikuriančiam verslui kompensuoti dalį investicinių kaštų;

– vertinant ES fondų paramą verslui – papildomi vertinimo balai turi būti skiriami įmonėms, kurios investuoja regionuose ir didina tų regionų konkurencingumą;

– regionuose investuojančiam ir naujas darbo vietas ten kuriančiam verslui turi būti taikoma pelno mokesčio lengvata ir ji turi siekti ne 50 procentų nuo investuotų lėšų kaip yra dabar, bet visą 100 procentų;

– regionuose reikia sparčiai vystyti, specializuoti jau įsteigtas laisvąsias ekonomines ir pramonines zonas. Šiuo metu tokių zonų vystymo srityje matomas Vyriausybės stagnacija, negebėjimas apsispręsti, kur kokį verslą nukreipti. Šios laisvosios ekonominės zonos turėtų 40 km spinduliu sutraukti didžiąją dalį reikalingos darbo jėgos ir tokiu spinduliu nedarbą sumažinti iki natūralaus nedarbo lygio;

– Vyriausybė turi skirti daugiau dėmesio ir jėgų investicijų medžioklei, susitelkti ir į aukštos pridėtinės vertės, ir į gamybines bei paslaugų sektoriaus įmones, kurioms reikia žemesnės kvalifikacijos darbuotojų. Ne mažiau kaip 50 procentų į Lietuvą ateinančių investicijų turi būti nukreipiama į regionus;

– Būtina skatinti ir dirbančiųjų mobilumą – atokesnėse Lietuvos vietose gyvenantiems žmonėms būtina sudaryti sąlygas pasiekti regionų centrus ir LEZ, kuriuose darbo vietų pasiūla kur kas didesnė;

– galiausiai, verslas nesikurs, jeigu regionuose nedidės darbo jėgos kvalifikacija. Todėl reikia keisti profesinio mokymo sistemą, į profesinio rengimo centrus įsileisti privatų verslą, kuris užsakytų jam reikalingų specialistų rengimą. Šalia to turėtų būti žymiai stipriau plėtojama perkvalifikavimo vaučerių sistema bedarbiams, kad jų įgūdžiai būtų pritaikomi verslo poreikiams pasinaudojant to paties suinteresuoto verslo galimybėmis užsiimti darbuotojo praktinių ir teorinių įgūdžių tobulinimu, prisitaikymu.

Tai tik kelios priemonės iš visos strategijos, kurios būtinos iš esmės peržiūrint ir tobulinant šalies regioninę politiką. Būtent ši nauja į darbo vietų kūrimą provincijoje orientuota regioninė politika yra pagrindinė priemonė, kuri gali padėti traukti žmones iš skurdo spąstų, į kuriuos jie yra patekę šiuo metu, ir kurie sukelia daug skaudžių padarinių.

Tikiu, jog subalansuota regioninė politika yra kaip oras reikalinga, jog Lietuva neišsivaikščiotų, kas ieškodami geresnio gyvenimo svečiose, bet ne visad svetingose užsienio šalyse, kas palikdamas gimtąsias sodybas dėl nerandamo darbo ar ribotų veiklos galimybių. Tam reikalingos sutelktos mūsų visų pastangos. Juk kartu mes galime geriau!