Tempdami iš miškų pilnas pintines grybų ir stovyklaudami paežerėse galim lengviau atsikvėpti – pavasario sesiją baigęs Seimas iki rudens neprikrės naujų kvailysčių, o premjeras, ketvirtaisiais šalies valdymo metais sužinojęs, kad piliečiai nuo jo vadovaujamos vyriausybės darbo rezultatų gelbstisi emigruodami, išėjo dviejų savaičių atostogų.
Politikai pasklido po bažnytkaimius ir miestelius, kur į kiekvieną Oninių ar Jokūbinių šventę, tarsi gastroliuojanti kapela, būtinai privalo atvykti bent 3 - 4 Seimo nariai ir pretendentai į jų vietas. Privalo šypsotis, spausti rankas nuo vasaros darbų trumpam pabėgusiems ūkininkams, glostyti galvas strazdanotiems vaikučiams, ragauti naminį sūrį ir duoną, nusipirkti mugėje keletą nereikalingų suvenyrų, o jeigu rajono valdžia priklauso tai pačiai partijai kaip ir jie, pasakyti nuo scenos keletą banalybių apie lankomo krašto grožį bei žmonių darbštumą.
Tačiau negali nė prasitarti apie tai, kas svarbiausia. Šventė pasibaigs, nutils muzika, organizatoriai surinks šiukšles, o miestelių gyventojai liks savo kasdienybėje, kur naujomis trinkelėmis už Europos Sąjungos fondų lėšas išgrįsti centrinių aikščių takai, putplasčiu apklijuoti ir dviem-trim spalvom nudažyti seniūnijų pastatai bei stringantis naujas taromatas prie krautuvės nenustelbia niūraus beviltiškumo. Netikėjimo, kad ir čia, o ne tik sostinėje, gali būti kažkokios permainos. Gali atsirasti darbo ne tik pašalpų skaičiuotojams ir seniūnų giminaičiams. Atsirasti vietos smulkiam jaunam verslui, o ne tik kontrabandininkų pinigus investuojantiems veikėjams.
Ir jeigu jaunas žmogus, tokioje slogioje aplinkoje pabaigęs mokyklą, dar nepalūžo nuo raginimų žinoti savo vietą ir nekelti balso prieš vietos autoritetus, neprasigėrė ir nenusižudė, tai jokia premjero sudaryta darbo grupė jo neprivers ten pasilikti po mokyklos išleistuvių arba sugrįžti po studijų. Emigracija arba išvykimas į sostinę vis dar yra vienintelis būdas išsilaisvinti ir užmiršti slogius prisiminimus apie desperatiškas tėvų pastangas išgyventi, žeminančius pašalpų skirstytojų vizitus patikrinti ar ne per gerai gyvena valstybės paramą gaunanti šeima.
Interneto socialiniuose tinkluose išdrįsę pasipiktinti paskubomis pakeista išleistuvių vieta Lazdijų moksleiviai rajoniniame laikraštyje buvo apkaltinti arogancija ir įžūlumu.
„Kai jaunimui suteikiama per daug laisvės ir nepaisoma hierarchijos, nieko gero nelauk,"- daro išvadą konservatyvus vietinei valdžiai artimo laikraščio apžvalgininkas Algimantas Mikelionis. Ir pataria kalbėti tik tada, „kai gyvenime iš tiesų daug nuveiksite ir įgysite bent dar dviejų dešimtmečių gyvenimo patirties, tuomet galėsite reikšti savo svarią, pagrįstą ir argumentuotą nuomonę". Paliksiu jums patiems teisę spėlioti, kiek iš taip pasveikintų įžengiant į suaugusiųjų pasaulį jaunų žmonių dar kada norės sugrįžti į gimtąjį rajoną, o gal ir Lietuvą.
Kitas pavyzdys – iš Druskininkų: „Ryto“ gimnazijos išleistuvių metu abiturientas Adomas Semeška, gavęs mokyklos baigimo atestatą, atsisakė paspausti ranką jį jam įteikusiam Druskininkų savivaldybės vicemerui Linui Urmanavičiui.
Tokį savo poelgį jaunuolis tą patį vakarą viešai paaiškino socialiniame tinkle „Facebook“: „Pagaliau išleistuvės! Atestatus kažkodėl įteikinėjo vicemeras Linas Urmanavičius, visai Lietuvai žinomas kaip Antradienis. Aš atsisakiau lipti per save ir spausti ranką žmogui, kuris tyčiojasi iš politinių oponentų ir mokyklų pedagogus vadina nereikalingu balastu.“
Čia vertėtų prisiminti, kad Druskininkų savivaldybės mero pavaduotojas L. Urmanavičius buvo apklaustas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų kaip specialusis liudytojas Druskininkų sveikatinimo centro „Aqua“ byloje. Antradienio pravardę L. Urmanavičius gavo po LNK televizijos laidos „KK2“, kurioje jis pasiūlė klausimus norėjusiam užduoti žurnalistui ateiti antradienį.
Tikiu, kad būtent tokie jauni žmonės, neketinantys 20 ar 30 metų laukti, kol kas nors leis jiems reikšti nuomonę, gali pakeisti Lietuvą. Nes dar kažko laukti jau neįmanoma – belaukiant Lietuvos gali visai nebelikti.
Atėjo laikas atsiimti šitą šalį ir padaryti ją tinkama gyventi mums ir mūsų vaikams. Palydėti į neužtarnautą poilsį visą kadenciją atostogų nuotaikomis pragyvenusį premjerą ir Seimo daugumą, kurios nariai tikrąją emigracijos priežastį galėtų pamatyti tiesiog pažvelgę į veidrodį. Padarykime tai dabar, nes dar po ketverių metų bus vėlu.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.