Druskininkuose kuo puikiausiai integravęsis barzdotas ukrainietis atneša prie lauko staliuko puodelį kavos ir apverčia santūrų bliuzą mums grojančią vinilo plokštelę.
Ta šviesi nuotaika atlydi mane į Kasčiūnus, kur atokioje sodyboje ant Merkio kranto, prie atstatytos partizanų vadavietės, neįtikėtinai pagal savo amžių žvalus paskutinis gyvas Dzūkijos partizanas Juozas Jakavonis – Tigras pasakoja kaip ten buvo įsikūręs Adolfas Ramanauskas – Vanagas.
Juozo dukra Angelė Jakavonytė, surengusi partizaniškų dainų ir prisiminimų vakarą, pakviečia prie mikrofono ir mane tarti keletą žodžių, o tada suprantu, kad šitiems žmonėms turiu teisę tik dėkoti ir nusilenkti. Nes šitas sausas dzūkiškas smėlis, sugėręs kovotojų už laisvę kraują, tapo šventa piligrimystės vieta, kur vis naujos kartos atvyksta nustatyti savo vidinio sąžinės kompaso. Be tokio tikslaus kalibravimo jis pradeda rodyti klaidingas kryptis, vienadieniai mūsų nesutarimai ima stelbti tai, kas svarbiausia.
Kai ilgiau pabendrauju su šviesiais žmonėmis, jau pradedu manyti, kad mūsų visuomenei daugmaž viskas gerai, tereikia dar truputį pasistengti, ir ta Lietuva jau neatrodys tokia liūdna, kaip ją palikusieji bando įsivaizduoti. Bet tada atkeliauja pranešimai, kurie sugrąžina į rūsčią realybę.
Šeštadienio vakarą Druskininkuose girta motina nuskriaudė dukrą, buvo sulaikyta ir uždaryta į areštinę. Alytaus apskrities policija rašo: „Sukėlė mažametei fizinį skausmą ir ją nežymiai sužalojo...“
Tas pareigūniškas tikslumas turi vieną trūkumą – jei nukentėjusiosios rankos, kojos ir galva dar savo vietoje, tai sužalojimas pavadinamas nežymiu. Bet nepakankamai žiauriai sudarkytas kūnas dar nereiškia, kad artimiausio žmogaus smurtas nepaliks tai vargšei mergaitei gilių sielos žaizdų, kurių nesugebėsime užgydyti visą jos gyvenimą.
Su savanorių talkininkų komanda vakarais vaikštau nuo durų prie durų po renovuotus kurorto daugiabučius ir nepaliauju stebėtis ta žmonių dalimi, kurie užsisklendė į informacinį burbulą, suformuotą iš Baltarusijos transliuojamų rusiškų televizijos kanalų ir nemokamai į pašto dėžutes kas savaitę įmetamo vietinės valdžios savigyros leidinio. 2 – 3 metai tokios informacinės dietos nuslopina laisvės poreikį labiau už bet kokius psichotropinius vaistus. Tikėjimas, kad visa Lietuva, nuo Prezidentės iki tiriamosios žurnalistikos straipsnių autorių, iš pavydo susimokė nuskriausti Druskininkų patvaldį, įkaltas į galvas ir užbetonuotas propagandinėmis klišėmis apie prikeltą iš griuvėsių miestą ir niekingą vietinę opoziciją, trokštančią atimti sostą.
Tikėjausi, kad tuo šventai tikinčių žmonių bus dar daugiau, nes juk ne taip seniai čia buvo savivaldos rinkimai, kurių rezultatai buvo lyginami su Vladimiro Putino populiarumo Rusijoje reitingais. Todėl maloniai nudžiugino, kiek daug druskininkiečių, ypač jaunesnių už mane kartų atstovų, išsiugdė sugebėjimą kritiškai vertinti jiems brukamas tiesas. Sunkiausia jiems įrodyti, kad nesu vienas iš daugelio supuvusios valdžios sistemos sraigtelių arba besiveržiančių prie įsivaizduojamo gėrybių lovio populistų. Įrodyti, kad nuostata, jog šitoje šalyje jau nieko negalima pakeisti, tokia pat savižudiška, kaip ir nekritiškas paklusnumas esamai valdžiai.
Prieš šešerius metus žurnale „IQ“ parašiau utopiją „Valstybė kaip socialinis tinklas“, kuri buvo perspausdinta ir šio naujienų portalo „Nuomonių ringe“. Paskui daugybė žmonių man aiškino tiesioginės demokratijos trūkumus. Kai kurie jų argumentai įtikino, o kai kurie ne, bet galutinai patikėjau, kad išgryninta jos forma šiuo metu Lietuvai netinka, kai visi atkreipėme dėmesį į Rusijos vykdomą prieš mus informacinį karą. Tačiau mano noras tobulinti demokratijos veikimą pasitelkiant socialinius tinklus niekur nedingo. Iš to atsirado naujas sumanymas – sutartis su rinkėjais, kuri panaikintų skirtį tarp politinio elito ir visuomenės.
Mūsų susitarimo esmė visiškai paprasta: tai ne aš tapsiu Seimo nariu, o jūs visi. Aš tik vykdysiu jūsų valią. Tai bus tokia tiesioginės demokratijos forma, kurią įmanoma įgyvendinti nekeičiant Konstitucijos. Svarstant Seime kiekvieną svarbesnį klausimą, paprasta žmonių kalba parašysiu savo „Facebook“ paskyroje, ką ketiname svarstyti ir klausiu savo rinkėjų patarimo, kaip turėčiau balsuoti. O jūs visi, kuriems tai bus svarbu, komentaruose išdėstysite savo argumentus, kodėl turėčiau spausti „už“ ar „prieš“.
Kodėl ne „Twiter“, „Google+“ ar „Instagram“? Tik dėl tos priežasties, kad „Facebook“ savo profilius jau yra susikūrę ir aktyviai jais naudojasi daugiausiai įvairaus amžiaus Lietuvos ir Lazdijų-Druskininkų apygardos, kurioje kandidatuoju, rinkėjų. Su didele jų dalimi esame draugai arba jie seka mano įrašus. Jiems nereikės pratintis prie kažkokios naujos platformos ir svarbiausia, kad mokesčių mokėtojams tai nekainuos nė cento.
Tai gerokai paprasčiau, greičiau ir šiuolaikiškiau už dabartinę praktiką, kai Seimo nariai, degindami iškastinį kurą, retkarčiais atgabena savo išplatėjusias nuo posėdžių sėdynes į apygardą, kurioje yra išrinkti. O tada pašneka keliems atėjusiems jų pasiklausyti partiniams aktyvistams ir, geriausiu atveju, išgirsta kelių valdžios neteisybę patyrusių gyventojų skundus.
Ir dabar daugelis Seimo narių bei kandidatų turi savo „Facebook“ profilius, bet dalinasi ten sentimentaliomis svetimos pseudoišminties citatomis arba nuotraukomis iš renginių, kur kažkam įteikė šakotį. Tokia akmens amžiaus komunikacija tik imituoja bendravimą su rinkėjais. O aš siūlau panaudoti socialinių tinklų platformą taip, kad rinkėjai tiesiogiai, realiu laiku, turėtų nuolatinį kontaktą su jų išrinktu Seimo nariu, jiems atsiskaitančiu ir vykdančiu jų valią.
Dabartiniam premjerui jo kritikai prilipdė Prietaiso pravardę ir juokauja, kad jis yra stringantis ir beviltiškai pasenęs. Žinau, kad jums reikia naujos kartos greito ir išmanaus prietaiso, kurį valdysite jūs patys.