Net jeigu tai tebūtų sunkios traumos pasekmė, vis tiek puikiai iliustruoja, kaip radikalizavosi kai kurie Garliavos skandalo ir „Drąsos kelio“ kelio į didžiąją politiką epizodinių vaidmenų atlikėjai.
Žinia apie teroristinį išpuolį Nicoje paskatino diskusijas apie visų europiečių saugumą, bet tuo pat metu viešojoje erdvėje pasipylė raginimai imtis kažko daugiau, negu vien tik šio konkretaus įvykio tyrimo. Neva dėl visko kaltas ne vienas nevykėlis, atradęs gyvenimo prasmę sunkvežimiu traiškydamas laisvės švente besidžiaugiančius žmones vardan iškreiptai suprasto tikėjimo, o pati liberalioji demokratija, nesugebanti apginti europiečių nuo terorizmo.
„Ne visi musulmonai yra teroristai, bet dauguma teroristų yra musulmonai,“- kartoja žmonės, gyvą islamo išpažinėją matę tik poilsinės kelionės į Turkiją ar Egiptą metu. Net jeigu šis jų teiginys, dažniausiai lydimas raginimų kažką daryti, būtų teisingas, paklauskite jų skelbėjų, ką jie siūlo. Uždrausti Europoje islamą, o visus nepraėjusius kiaulienos valgymo ir pintos alaus išgėrimo testo susodinti į pripučiamas valtis ir išplukdyti į Viduržemio jūrą? O gal uždaryti už spygliuotų vielų, kad nekeltų jums grėsmės?
Dešimtys milijonų Europos Sąjungos šalyse gyvenančių musulmonų yra čia gimę ir turi Europos šalių pilietybes. Imtis masinių represijų prieš savo piliečius, iš kurių tik nedidelė dalis teoriškai kada nors gali tapti teroristais, nesiruošia nė viena Europos šalis, net jeigu ten rinkimus laimėtų kraštutinės dešiniosios jėgos. Holokaustą išgyvenusioje Europoje negali būti jokio „galutinio musulmonų klausimo sprendimo“, nes kelios europiečių kartos užaugo tikėdamos, jog privalo padaryti viską, kad masinio žmonių naikinimo dėl tautybės, religijos ar odos spalvos čia daugiau niekada nebūtų.
Kur ta riba, kur baigiasi nuosaikus islamas ir prasideda islamizmas, kada žmogus nuoširdžias maldas papildo veiksmu? Kaip juos atskirti anksčiau, negu pradės šaudyti arba sunkvežimiu traiškyti atsitiktinius praeivius? Kaip apginti Europą nepaaukojant svarbiausių jos vertybių – žmogaus teisių ir laisvės? Jeigu kažkas sako, kad žino paprastus atsakymus ir sprendimus, tai žinokite, kad jums paprasčiausiai meluoja ir siekia pasinaudoti mūsų visų sutrikimu tragedijos akivaizdoje.
Dažniausiai kraštutinių dešiniųjų populistų taikiniu tampa net ne musulmonai, o pati liberaliosios demokratijos politinė sistema, tariamai kalta dėl to, kad nesugeba apginti savo piliečių nuo teroristų. Užuot diskutavę apie politinius sprendimus, kurie sustiprintų policijos ir saugumo tarnybų darbą taip, kad teroristai būtų sulaikomi dar pasirengimo išpuoliui etape, o juos verbuojantys tinklai suardyti, leidžiamės į svaičiojimus apie tariamai neišvengiamą vieningos Europos projekto pabaigą.
Net jeigu vienoje šalyje rinkimus laimės radikalia antiislamiška retorika populiarumo siekiantys politikai, netrukus pamatysime, kad jų siūlomi sprendimai neįgyvendinami arba neveiksmingi. Gal iš tikrųjų reikėtų vieno gyvo pavyzdžio, kad kiti europiečiai tuo įsitikintų, tik gaila šalies, kurioje tai nutiks. Panašiai kaip Brexit agitatoriai tik po referendumo rezultatų paskelbimo pripažino balsuotojus įtikinę naudodami klaidinančius teiginius, atėję į valdžią islamofobai netrukus turėtų pripažinti, kad negali įgyvendinti nė vieno savo šūkio.
Net ir pats bukiausias teroristas supranta, kad nukreipdamas sunkvežimį į minią arba detonuodamas sprogmenį jis nesugriaus nekenčiamos šalies. Bet jį pasiuntę žudytis terorizmo ideologai tikisi, kad tai paskatins europiečius nukreipti savo kerštą į visą nuosaikią musulmonų bendruomenę, o ši, pasijutusi persekiojama, atsigręš į Islamo valstybę. Panašiai kaip Sirijoje, nuosaikiai opozicijai nesulaukus paramos iš Vakarų ir nesugebėjus įveikti Bašaro al Asado režimo, netruko sustiprėti džihadistų grupuotės ir atsirado Islamo valstybė.
Todėl kraštutinės dešinės politikai, raginantys imtis veiksmų prieš musulmonus, yra Islamo valstybės kūrėjų plano bendrininkai. Nes jų tikslai vienodi – sunaikinti Europoje liberaliąją demokratiją. Juos vienija neapykanta europietiškai žmogaus teisių sampratai, nuo Prancūzijos revoliucijos mus lydintiems laisvės, lygybės ir brolybės idealams.
Taip pat ir Lietuvoje keiksnojantieji jiems visur besivaidenantį liberalizmą ir žadantieji stabdyti pabėgėlius politikai puikiai žino, kad tie pabėgėliai visai nenori čia patekti, bet nepraleidžia progos pasinaudoti pranešimų iš Vakarų Europos išgąsdintų žmonių nuotaikomis. Tačiau, prireikus spręsti tikrus iššūkius, jeigu bėda nutiktų kažkurioje kaimyninėje šalyje ir per Lietuvą plūstelėtų keli šimtai tūkstančių ar milijonai nuo stichinės nelaimės, karo arba represijų bėgančių žmonių, tokie stabdytojai ir panikos kurstytojai savo šūkavimais tik trukdytų efektyviai reaguoti į krizę.
Tikimybė, kad su Islamo valstybe susiję teroristai savo taikiniu pasirinktų Lietuvą, pasak mūsų šalies pareigūnų, yra labai maža. Tačiau bet kada gali atsirasti koks per anksti medikų nustotas stebėti aktyvistas, kuris apsispręs įgyvendinti savo grasinimus imtis veiksmų prieš nekenčiamą visuomenės grupę ir tapti antruoju Andersu Beringu Breiviku. Ir niekas jo nesustabdys.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.