Valstybės institucijos bei kitos tarnybos ir 2014-aisiais turės pasistengti, kad nebūtų tik buki sraigteliai įgyvendinant bukus sprendimus, trukdančius žmonėms gyventi. Kad nepamirštų sveiko proto ir paprasčiausio noro padėti žmonėms.
Vienoms įstaigoms tai pavyksta, kitoms – ne. Todėl apžvelgdamas 2013-uosius už konkrečius (galbūt kartais ir mažiau pagarsintus) darbus siūlau vienoms institucijoms skirti „Metų sraigtelio“, kitoms – „Metų smegenų“ apdovanojimą. Nominantus atrinkau labai subjektyviai kartu su daugybės žmonių pagalba.
Beje, nugalėtojus galite rinkti ir jūs čia. Nugalėtojai gaus diplomą ir simbolinę mano dovaną.
„Metų sraigtelis“.
Šioje nominacijoje išskiriami atvejai, kai valstybės tarnautojai, politikai ar teisėjai pasielgia taip, tarsi taikant įstatymus sveikas protas būtų paliktas namuose.
Pretendentai:
1. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba: už tai, kad uždraudė valgyti savo maistą.
Maisto ir veterinarijos tarnyba sureagavo į Viešbučių ir restoranų asociacijos prašymą uždrausti į viešojo maitinimo įstaigas atsinešti savo produktus. Nesvarbu, ar tai būtų studentiškas sumuštinis prie arbatos valgykloje, ar mamos tortas per gimtadienį kavinėje. Sprendimas paremtas tikru ar mistiniu atveju, kai atsineštu tortu, kuris bagažinėje buvo laikytas per ilgai, šventės svečiai buvo apnuodyti.
Tarnybai ačiū, kad namuose valgyti dar neuždrausta. Beje, jei asociacija pati nustatytų tokią taisyklę, tai būtų kartelinis susitarimas ir būtų draudžiamas. Deja, kai tai padaro valdiška įstaiga, sprendimas netampa geresnis.
2. Vidaus reikalų ministerija ir policija: už tai, kad sąžiningus piliečius siekia paversti nusikaltėliais, o pareigūnus verčia dirbti viršvalandžius.
Nuo sausio 1 d. atsiradus prievolei registruoti iki šiol neregistruotus dujinius pistoletus, nesugebėta padaryti taip, kad procesas vyktų sklandžiai ir patogiai. Užuot paskelbę, jog žmonės, pateikę prašymus ginklo registravimui (elektroniniu paštu ar kitu patogiu būdu ), nebus persekiojami, net jei jų prašymai nebus išnagrinėti laiku (iki sausio 1-osios), žmonės laikomi baimėje, kad neužregistravę ginklo iki nurodyto termino taps nusikaltėliais. Dėl to policijos pareigūnai dirba viršvalandžius atlikdami darbą, kuris vis tiek nebus atliktas laiku.
Nors galiausiai 2014 m. sausio 1-osios terminas ir buvo nukeltas, uolumas sprendžiant butaforines problemas vertas „Metų sraigtelio“ nominacijos.
3. Sveikatos apsaugos ministerija ir Visuomenės sveikatos centrai: už tai, kad nesusivokia, kad prievartinis maitinimas kotletais yra nepriimtinas.
Atsiradus iniciatyvai steigtis privatiems vegetariškiems darželiams, jie iš Visuomenės sveikatos centro negauna leidimo maitinti vegetarišku maistu. Taip pademonstruotas visiškas nesuvokimas, kad joks vaikas negali būti per jėgą verčiamas suvalgyti jam patiektą kotletą ar bet kokį kitą produktą. Tokie vaikai biurokratinio mąstymo dėka lieka pusiau pavalgę, užuot gavę pilną porcija nemėsiško maisto. Beje, net kalėjimuose šiandien yra įgyvendintas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas sudaryti galimybę maitintis vegetariškai.
4. Vilniaus miesto savivaldybė: už tai, kad baudžia miestą puošiančius bendruomeniškus vilniečius.
Sostinės Šermukšnių gatvės bendruomenės iniciatyva papuošti savo gatvę buvo įvertinta bauda. Pasirodo, savivaldybė mano, jog miestą net kalėdinėmis dekoracijomis galima puošti tik pagal planą, reglamentą, leidimą ir patvirtinimą.
„Mūsų sumanymas buvo susipažinti su kaimynais Šermukšnių gatvėje, kur mūsų biuras. Kartu apsitarėme, kad gražu būtų pasipuošti savo gatvę, nes turime vienintelę tokią gražią alėją Vilniuje. Sutarėme, kad papuoštume medžius, kiekviena įstaiga taip, kaip jai atrodytų tinkamiausia. Ten yra ir senas aptriušęs reklaminis stulpas, kurį mes apgaubėme, parašėme linkėjimus visam miestui. Pasidarėme tokią kaimynų šventę“, – žiniasklaidai pasakojo puošimo iniciatorė A.Stančikienė.
5. Valstybinė darbo inspekcija: už tai, kad sugalvojo visus verslininkus įkinkyti beprasmio klausimyno pildymui.
Nors Darbo inspekcijoje pastaruoju metu daug gerų pokyčių, tačiau senasis tvaikas padvelkė iš klausimyno, kurį privalo užpildyti visos įmonės. Kai kurie iš 217 klausimų apie darbuotojų saugą akivaizdžiai neaktualūs daugeliui įmonių. Pavyzdžiui, kam pieštukus parduodančiai įmonei atsakinėti į klausimus apie cheminių medžiagų saugojimą ir sprogimų riziką? Plačiau galima pasiskaityti čia.
Visiškai neaišku, ką Darbo inspekcija darys su atsakymais, kad, tarkime, ne viskas įmonėje puiku. Šis klausimynas – puikus pavyzdys, kaip galima sumauti pradėtą gerinti reputaciją. Kol kas šio biurokratijos polėkio įgyvendinimas atidėtas pusmečiui. Tikiuosi, kad Darbo inspekcija susiprotės – padės bizūną į šalį ir pradės iš naujo lipdyti pasitikėjimą, o klausimynas taps nebeprivalomas.
„Metų smegenys“.
Šioje nominacijoje išskiriami atvejai, kai valstybės tarnautojai, politikai ar teisėjai pasielgia ne tik sąžiningai, bet ir atsakingai bei protingai – aiškiai parodant, kad taikant įstatymus sveikas protas ima viršų.
Kandidatų į šią nominaciją nebuvo tiek jau daug. Pastebėjau, kad dauguma gerų pavyzdžių yra iš teismų praktikos – gal tai ženklas, kad teismai pradeda formuoti sveiko proto standartą? O gal gerų istorijų ne teismuose stygius reiškia, kad protingus poelgius mes laikome normaliais, o ne išskirtiniais? O gal žmonės protingai elgiasi tyliai ir aplinkiniai, žiniasklaida, užmiršta tai pastebėti?
Pretendentai:
1. Vyriausioji rinkimų komisija: už tai, kad suprato ir pritaikė įstatymo normas, pagal kurias elektroninis parašas taip pat laikomas parašu.
Pirmą kartą VRK pripažino elektroniniu būdu surinktus parašus. Gera praktika, ateityje pilietinėms iniciatyvoms bus paprasčiau įgyvendinti savo siekius.
Beje, ši nominacija tikrai skirta ne referendumo organizatoriams. Nuopelnai – Vyriausiajai rinkimų komisijai, o taip pat nieko bendra su šiuo referendumu neturinčiai nevyriausybinei organizacijai, kuri pralaužė ledus dėl elektroninių parašų.
2. Teisėjas Audrius Cininas: už tai, kad net apie sunkiausią bylą ir teismo darbą sugeba kalbėti tiesiai, aiškiai, atvirai ir paprastai.
Teisėjas Audrius Cininas vertas išskyrimo už tai, kad suvokia ir savo veiksmais demonstruoja, jog teisėjo darbas – ne tik išspręsti bylą, bet ir padaryti taip, kad visi, kiek įmanoma, suprastų, kaip prieita tokios sprendimo, kodėl jis turi būti būtent toks.
Paskaitykite patys: http://www.cininas.lt. Dar džiugiau yra tai, kad geras pavyzdys užkrečia – vis daugiau teisėjų irgi pradeda suprantamai pasakyti, ką ir kodėl nusprendė.
3. Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis: už tai, kad išlaikė šaltus nervus tragedijos akivaizdoje.
Sugriuvus „Maxima“ parduotuvei Rygoje, ministras nepuolė sekti savo kolegų pavyzdžiu – siųsti inspektorių nueiti nežinia kur ir surasti nežinia ką, siūlyti griežtinti netinkamai veikiančią statybų priežiūrą, o kaip tik toliau kalba apie poreikį ją racionalizuoti.
Nenoriu pasakyti, kad ministras viską daro gerai (nors gerų žingsnių yra ne vienas), tačiau ši stoiška laikysena, deja, ne tokia dažna, todėl verta atskiros pagarbos.
4. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Punys: už tai, kad pamokė Vilniaus savivaldybės biurokratus, kad suplūktas žvyras nėra veja.
Cituoju teismą (1): „Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėtų atlikti savo pareigą ir rūpintis bei prižiūrėti jai priklausančius žaliuosius miesto plotus, imtis veiksmų, kad tariamo pažeidimo vietoje augtų veja, kuri būtų atskirta nuo kelio dangos, kad būtų pastatyti kelio ženklai, draudžiantys statyti automobilius minėtoje vietoje ar imtis kitų prevencinių veiksmų“.
Cituoju teismą (2): „Pastebėtina, kad tariamo pažeidimo vieta yra pakankamai taisyklingos formos, vietos dangą sudaro lygiai suvažinėtas žvyras, kas galimai asmenims leidžia manyti, jog tai yra specialiai įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, o ne vieta, kurioje yra ar buvo veja“.
Tai tiek pretendentų į abi nominacijas. Balsuokime už savo favoritus ir sėkmingų 2014 metų!