R. Šimašius. Nelaimingi draudikai iš valdžios nesukurs laimės jaunimui

Prisimenate, kai Laisvės gimnazijos Vilniuje direktorė nusprendė atsikratyti kūrybiškiausio ir vaikų mėgstamiausio mokytojo? Vaikai nusprendė pakovoti ir sukilo. Kai juos šio sukilimo įkarštyje aplankiau ir pasakiau, kad atleista bus direktorė, o ne mokytojas, pasikalbėjome iš širdies.

„Manėme, kad mūsų nuomonė visiškai nesvarbi“, – sakė jie. „Buvome tikri, kad nuo mūsų niekas nepriklauso, bet nusprendėme pabandyti“, – taip jie kalbėjo. „Mums sakė nesikišti į ne savo reikalus“, – perpasakojo jie girdėtus patarimus. „Manėme, kad mūsų niekas negirdi“ ir t. t., ir pan. Jie sakė tuos pačius žodžius, kuriuos aš būčiau sakęs 1989 metais...

Tad ar nustebino mane, kad keturi penktadaliai gimnazistų Lietuvoje galvoja apie emigraciją? Nelabai. Metodikos klausimus (ar „galvoja“ lygu „planuoja“, ar „studijuoti“ lygu „emigruoti“, ar apklausa reprezentatyvi, ir pan.) padėkime į šoną. Kas labiausiai kelia nerimą – kad pusės galvojančių emigruoti priežastis yra net ne sotesnis duonos kąsnis, o arba „nematau čia galimybių“, arba „blogas psichologinis klimatas“.

Leiskite paklausti – o kaip jie gali negalvoti apie emigraciją? Juk visas pasaulis jiems prieš akis – ačiū mano ir mano tėvų kartai, kad tai iškovojo mūsų vaikams. Tačiau čia, po nosimi, jie mato, kaip nusivylę mokytojai ar tėvai dejuoja, kad pragyventi neįmanoma, pačioje mokykloje nėra vietos skleistis laisvei, pagarbai ir tolerancijai, o valdžia vis dar labiau užsiiminėja sovietine nostalgija, reguliavimu, kišimusi į asmeninį gyvenimą, žmonių laikymu kvailiais ir proto knisimu, bet ne laisvės, saugumo ir pagarbos užtikrinimu bei pažangos skatinimu ... – šį daugtaškį palieku įsirašyti bet kuriai temai, ar tai būtų pagarba netradicinei šeimai, ar elektroninių sprendimų diegimas, ar sodinimas už grotų keleriems metams dėl žolės dūmo, ar mokyklos progresyvumas, ar verslo pradžios girnapusės.

Tad jaunasis žmogau – aš nesikreipiu į tave, kad negalvotum apie emigraciją. Galvoti apskritai yra gerai. Aš kviečiu tave išlikti reikliu, laisvu ir kovojančiu. Šios savybės bus reikalingos ar Lietuvoje, ar kitur.

Užtat aš kreipiuosi į savo kartą – nedrįskim aiškinti jaunam žmogui, kaip gyventi, jei patys esam nelaimingi ar nusivylę. Užtat pasidalinkim, jei esam laimingi, laimintys ir pakylėti. Supraskim pagaliau, kad jaunam žmogui reikia, kad jį tiesiog girdėtų, kad jis matytų ateitį, drąsą ir pažangą, o ne draudimus, apribojimus ir nuolatinį moralizavimą. Tokiu atveju jaunas žmogus Lietuvoje atras galimybių šalį, kurioje susikurs gerą gyvenimą ir sau, ir kitiems.

P.S. O Laisvės gimnazijoje apsilankiau ir po pusmečio. Paklausiau, kaip sekės šauniesiems maištininkams. Panašu, kad gerai. Visi liko Lietuvoje. Be to, stipresni ir labiau savo pačių gyvenimo bei savo šalies šeimininkai.