Kokios priežastys, kad mūsų mokytojai nesijaučia oriai, o priversti „prisidurti“ iš šalies privačiomis pamokomis ar kitokia veikla? Ar yra galimybė sutvarkyti atlyginimų sistemą taip, kad mokytojų darbo užmokesčio vidurkis išliktų didesnis nei kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų?
Mokytojų darbo apmokėjimo sistema iki šiol skiriasi nuo kitų valstybės ir savivaldybės institucijose dirbančių žmonių atlyginimų sistemos. Ji tebėra sovietinė – apmokama tik už taip vadinamas kontaktines valandas, t.y. tiesioginį mokytojo darbą su mokiniais. Tradicinis savaitės krūvis – 18 pamokų. Kitaip tariant, iš 40 darbo valandų, kuriuos dirba bet kuris Lietuvos žmogus, mokytojui skaičiuojamos tik tos valandos, kurios tiesiogiai yra susietos su mokymu klasėje. Kita veikla – pasirengimas pamokoms, sąsiuvinių taisymas ir kt. – tai veikla, kuri tiesiogiai nėra apmokama, tačiau pagal nutylėjimą priimama, kad ji turi būti vykdoma.
Pagrindinė visų kylančių nepasitenkinimų priežastis – mažėjantis vaikų skaičius. Dėl to mokytojo darbo krūviai vis mažėja. Ir nors valandos įkainis, įeinantis į mokinio „krepšelį“, nuo 2014 metų pastoviai auga, retas mokytojas tai pajunta. Nebent jis dirba didelėje sostinės mokykloje, kur vaikų beveik nemažėja. Prieš du dešimtmečius mokytojai turėdavo 24-26 kontaktines valandas per savaitę, užtat atrodydavo, kad atlyginimai atitinka rinkos vidurkį. Dabar vargu ar rasime tokių mokytojų. Todėl išeitis čia viena – kuo skubiau įvesti etatinį darbo apmokėjimą, kad mokytojai būtų socialiai apsaugoti. Mažėjant krūviui, reiktų mažinti etatus. Tai, žinoma, nėra patrauklu. Užtat likusiems būtų galima garantuoti padoresnį atlyginimą. Be to, įsijungtų visa socialinės apsaugos sistema – išeitinės pašalpos, pasiūlymai dėl kito darbo, perkvalifikavimai ir pan. Deja, dar prieš dešimtmetį rengti etatinio darbo apmokėjimo projektai iki šiol dūli Švietimo ir mokslo ministerijos stalčiuose.
Kita priežastis – tuštėjančios mokyklos. Jos taip pat mažina valandinį krūvį. Dar daugiau – mokyklos priverstos siūlyti mokytojams įvairiausias pamokas, kad tik būtų galima bent kažkiek sumokėti už darbą. Mokytojai darbinasi kitose mokyklose, vėlgi – tik daliai krūvio. Nuo 2000-ųjų vykdytas vidurinių mokyklų genocidas taip pat pablogino mokytojų darbo sąlygas. Išlošė tik stambiosios miesto gimnazijos, kasmet išleidžiančios 150-250 vienos laidos abiturientų. Beje, nuo 11-osios klasės vykdomas dalykų pasirinkimas ekonomine prasme yra be galo nuostolingas – grupės smulkios, o mokinių – mokytojų skaičiaus santykis nedidelis.
Kokia išeitis? Kurti jungtines mokyklas, t.y. savotiškai grįžti prie vientisos gimnazijos idėjos. Pavyzdžiui, gali būti mokyklos, apimančios 2000-3000, veikiančios skirtinguose pastatuose, tačiau jas jungtų vienoda programa, galimybė užtikrinti mokytojams vieno mokomojo dalyko pakankamą krūvį. Pavyzdžiui, esant po vieną klasę pagrindinėje mokykloje chemikas per savaitę moko tik 6 valandas. O kur kitos 12, kad surinkti bent minimalų krūvį? Viskas pasikeistų, jei mokykla būtų jungtinė ir jam netektų blaškytis, ieškant papildomo darbo. Kita vertus – kad būtų užtikrintas moksleivių pasirinkimas, galima kooperuotis kelioms mokykloms. Pavyzdžiui, tik keli tūkstančiai visos Lietuvos vaikų renkasi fiziką ar chemiją. Visiškai išsprendžiamas uždavinys – sukurti vieną grupę rajono centre, į kurią vieną savaitės dieną susirinktų visi to rajono mokiniai. Tai pakeltų ir ugdymo kokybę.
Yra dar viena sritis, kuriai taip pat reikia kaitos – tai mokyklos valdymas. Spaudoje jau buvo skelbta, kad kai kurių mokyklų direktorių atlyginimai yra pakankamai solidūs – net iki 1,5 tūkst. eurų ir daugiau per mėnesį. Kai mokyklos nedidelės, keistai atrodo, kad be direktoriaus dar būna keli pavaduotojai. Visa tai – iš to paties mokinio krepšelio. Todėl nenuostabu, kad kai kurių mokyklų valdymo išlaidos sudaro net trečdalį ar daugiau visų gaunamų lėšų už mokymą. Be to, esant tokiai neaiškiai ir nereglamentuotai sistemai nukenčia kitos sferos: mažiau skiriama lėšų psichologams, socialiniams pedagogams. Gal todėl toks didelis savižudybių, patyčių skaičius. Todėl čia galėtume nustatyti viršutinę ir protingą ribą, kurią galėtume skirti valdymui. Taip sutaupytume mokytojų atlyginimams.
Pagaliau, savivaldybės turi nepaprastai daug išlaidų pastatų išlaikymui. Tyrimai rodo, kad yra mokyklų, kur vienam mokiniui tenka net apie 40-80 kvadratinių metrų šildomo ploto. Sakyčiau, mokomasi dvare. Bėda tik, kad visa tai kerta per tą pačią mokytojų kišenę – mažiau lėšų galima skirti kitoms švietimo reikmėms, neformaliam ugdymui, ikimokykliniam ugdymui ir pan. – tai užtikrina papildomas mokytojų pajamas.
Taigi, reikalaudami pakelti atlyginimus, mokytojai kelia teisingą tikslą. Tačiau priemonės, kurias siūlo kai kurie politikai – tiesmukai didinti valstybinį finansavimą, deja, kartais gali neduoti norimo rezultato. Reikėtų žymiai spartesnių reformų gerinant švietimo sistemos efektyvumą.
Gal tada šypsenos mokytojų veide būtų ne tik per Mokytojų dieną.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.