Prezidentei Daliai Grybauskaitei vetavus naujos redakcijos Viešųjų pirkimų įstatymą, jis grąžintas pakartotiniai svarstyti Seime. Pagrindinė priežastis – įstatyme numatyta galimybė sudaryti vidaus sandorius savivaldybėms ir jų valdomoms įmonėms. Anot Prezidentės, tai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos principams ir palieka galimybę korupcijai.
Pirmiausia, negalima vienareikšmiškai teigti, kad vidaus sandoriai yra teisinis nesusipratimas, kuris neatitinka Konstitucijos normų. Prieš kelis metus šį klausimą nagrinėjęs Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės aktų nuostatos, leidžiančios sudaryti sutartis ne konkurso būdu, neprieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui. Tiesa, galimybė sudaryti tokias sutartis ne konkurso būdu yra ribota ir turėtų būti taikoma tik išskirtiniais atvejais.
Antra, vidaus sandorių reglamentavimo galimybė numatyta ir ES Viešųjų pirkimų direktyvoje, o kiekviena bendrijos narė gali savarankiškai nuspręsti dėl to, kaip įteisinti vidaus sandorius nacionalinėje teisėje. Nusprendus visiškai panaikinti vidaus sandorius, Lietuva sukurtų precedentą ir taptų pirmąja valstybe visoje ES, kurioje valstybės subjektams nėra galimybės sudaryti sutarčių ne konkurso būdu.
Kai kurias būsimas tokio Lietuvos „proveržio“ pasekmes galima įžvelgti jau dabar. Lietuva yra pakankamai maža rinka ir šio fakto niekaip nepakeisime. Net palyginti dinamiškoje mažmeninės prekybos srityje kartais tenka išgirsti nuogąstavimų dėl konkurencijos trūkumo ir kelių stambių rinkos žaidėjų dominavimo. Kitose paslaugų srityse, ypač susijusiose su komunalinių ar susisiekimo paslaugų teikimu regionuose, pasirinkimas gali būti itin ribotas.
Kita vertus, net tada, kai yra pasirinkimo galimybė, tai automatiškai neužtikrina konkurencijos nuostatų įgyvendinimo. Tai gerai iliustruoja neseni įvykiai Marijampolėje, kur savivaldybės paskelbtame konkurse dėl šiukšlių išvežimo dalyvavo trys paslaugų tiekėjai, tačiau įvykus konkursui Konkurencijos taryba nustatė, kad šie tiekėjai tarpusavyje derino kainas. Todėl realybė dažnai neatitinka tų idealių sąlygų, kurias siekiama įtvirtinti įstatymu.
Dar kitais atvejais paslaugų teikimą gali tekti perleisti užsienio įmonėms. Pavyzdžiui, prieš metus sulaukusi Konkurencijos tarybos kaltinimų konkurencijos nuostatų pažeidimu keleivių pervežimo srityje, Šiaulių miesto savivaldybė paskelbė konkursą, kurį laimėjo vežėjas iš Latvijos. Šiuo metu latvių įmonė yra laimėjusi dar kelis konkursus teikti keleivių pervežimo paslaugas mūsų šalies savivaldybėse. Galbūt užsieniečiai iš tiesų sugebės šias paslaugas teikti už konkurencingesnę kainą. Bet gali paaiškėti, kad į mūsų rinką jie įžengė tinkamai nesusipažinę su vietos situacija ir kad paslaugų teikimas čia nėra toks pelningas. O nusprendus pasitraukti privačiam vežėjui, atsakomybė guls ant savivaldybės pečių.
Daugiausiai apmaudo kelia tai, kad ruošiant naują Viešųjų pirkimų įstatymo redakciją niekas neatsižvelgė į savivaldybių atstovų nuogąstavimus ir argumentus. Dažniausiai linksniuoti Konkurencijos tarybos tyrimai prieš kelias šalies savivaldybes, kurios kaltintos Konkurencijos įstatymo pažeidimu. Bet daugeliu atveju šio 2015 m. įsigaliojusio įstatymo nuostatos taikytos anksčiau sudarytoms savivaldybių sutartims dėl vidaus sandorių, kurie buvo įteisinti nuo 2010 m. galiojusiame Viešųjų pirkimų įstatyme. Dėl to savivaldybės nedarė nieko neteisėto – jos tapo šio teisinio prieštaravimo įkaitėmis.
Lietuvos savivaldybių asociacijos nuomone, reikia palikti galimybę sudaryti vidaus sandorius, o Viešųjų pirkimų įstatyme apibrėžti išimtinę tvarką, kada tokie sandoriai gali būti sudaromi. Per plačiai užsimojus įstatyminiu plaktuku rizikuojama ne tik įtvirtinti konkurencijos nuostatas, bet ir gerokai aptalžyti savivaldybės įmones bei kai kuriuose šalies regionuose gerokai pabloginti paslaugų teikimą. Galop, atsiranda reali tikimybė, kad savivaldybių įmonėse šiuo metu dirbantys žmonės papildys emigrantų iš Lietuvos gretas.