Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Lietuvos partizanai – drąsi, laisva ir laiminti Lietuva

„1951-aisiais metais, kovo 14 dieną snigo, kautynėse žuvo 8 mano vyrai, mane patį sunkiai sužeidė. Gavau septynias kulkas, buvau palaikytas mirusiu ir numestas kartu su kitais Ramygalos aikštėje. Po kelių valandų pradėjo snyguriuoti ir kažkas pastebėjo, kad visi kūnai apsnigti, o nuo mano veido sniegas nutirpęs“, – tai ne ištrauka iš filmo ar literatūros kūrinio, tai yra tai, ką kovodamas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją, patyrė čia tarp mūsų šiandien esantis partizanas Bronislovas Juospaitis.

Tai, ką šiandien mums sunku suprasti ir, atrodo, kad čia tik pačiam baisiausiam sapne susapnuoti vaizdai - visa tai buvo tikra.

Kaip ir šie žmonės, Laisvės kovotojai, šiandien esantys tarp mūsų.

Bronislovas JUOSPAITIS-Direktorius

1944–1951 m. Vyčio apygardos partizanas, „Vėtros“ būrio vadas. Po lemtingų kautynių įkalintas, tardytas, nuteistas 25 metus kalėti griežtojo režimo lageryje Norilske – kur „žiema tęsiasi 12 mėnesių, o likęs laikas – vasara...“ Sovietai, išsekintą ir keturiasdešimt kelis kilogramus tesveriantį partizaną užregistravo – numeriu F412.

Į Lietuvą jis grįžo 1966 m.

Z787 okupantų primestas kalinio numeris Vytautui BALSIUI-Uosiui

1944-1948 m. buvo Tauro apygardos partizanas, 1945 m. sunkiai sužeistas Žiemkelio kautynėse. 1948 m. sausio 13 d. išduotas ir suimtas. Nuteistas 10 metų kalėti griežtojo režimo Norilsko lageryje ir 15 metų tremties. 8 metus priverstinai dirbo anglies kasyklose „Kajerkan“, 10 metų Karagandos vario kasykloje.

Į Lietuvą grįžo 1966 m., atkūrus Nepriklausomybę ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją, ilgą laiką buvo jos štabo viršininku.

Jonas ČEPONIS-Vaidila

Nuo 1944 m. rėmė partizanus, aprūpindavo juos ginklais, dokumentų blankais, pogrindine spauda, palaikė ryšius su jų štabais. 1945–1948 m. ginkluotojo pasipriešinimo dalyvis. Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas. Jis buvo įgaliotas palaikyti ryšį su kitomis partizanų apygardomis, tartis centralizacijos klausimais. Suimtas Kaune 1948 m., nuteistas 25 metams lagerio be teisės grįžti į Lietuvą.

Jonas puikiai prisimena, kaip pasitiko savo nuosprendį: „Perskaitė, kad skiria dvidešimt penkerius metus. Nusišypsojau. O jie ir sako: svoločius dar juokiasi, gavo dvidešimt penkerius metus ir nebijo. Rusai verkdavo, o mes juokdavomės, kad dvidešimt penkerių metų nereikės sėdėti, nes tiek ilgai ta valdžia neišsilaikys“.

Partizanas Vaidila kalintas Norilsko, Kemerovo lageriuose. 1953 m. Norilsko politinių kalinių sukilimo dalyvis. Į Lietuvą grįžo 1968 m., atkūrus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją - ilgametis jos vadas.

Visiems puikiai pažįstamas, partizanų vado Vanago ryšininkas Juozas JAKAVONIS-Tigras

1944–1946 m. Dainavos apygardos Merkio rinktinės ryšininkas ir partizanas. Jo tėvų sodyboje įrengtas bunkeris – partizanų vadų Vanago ir Kazimieraičio vadavietė. Suimtas 1946 m., nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausme. Kalintas Kolymos ir Magadano lageriuose, ištremtas į Krasnojarsko kraštą.

Į Lietuvą grįžo 1959 m. Jau nepriklausomoje Lietuvoje, toje pačioje sodyboje Kasčiūnų kaime atkūrė bunkerį, kur ir šiandien yra laukiamas kiekvienas, kuriam svarbios ir įdomios Lietuvos Laisvės kovos. Partizanas Tigras skiria savo laiko kiekvienam.

Didžiulį šviečiamąjį darbą dirba ir Jonas KADŽIONIS-Bėda, jis taip pat atstatė savo būrio bunkerį, kurį lanko šimtai moksleivių.

1948–1953 m. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanas. 1949 m. paskirtas Butigeidžio kuopos vadu. Laisvės kovų metais sukūrė šeimą - vedė partizanę Malviną Gedžiūnaitę-Sesutę. Apie tą laiką Jonas jautriai sako: „Nežinojau, kiek mums dar liko gyvenimo todėl pasiūliau susituokti kur esame (kluone, „dobilų soste“) ir daugiau nelaukti. Tą naktį, kai vienas kitam pasižadėjome mylėti amžinai, prisimenu lyg vakarykštę dieną“.

1953 m. įviliotas į pasalą ir agentų smogikų suimtas. Nuteistas 25 m. kalėti ir 5 m. tremties bausme. Iškalėjo visą 25 m. bausmės laiką Omsko, Irkutsko Mordovijos, Permės lageriuose. 1978 m. grįžo į Lietuvą. 1983 m. ištremtas į Kaliningrado sritį, galutinai į Lietuvą grįžo tik 1989 m.

Jonas ABUKAUSKAS-Siaubas – taip pat patyrė virš 20 metų nelaisvės.

1949-1952 m. Algimanto apygardos partizanas, „Audros” būrio vadas. Prisimena, kaip jungiantis prie partizanų bendražygiai sakė jam: „čia ne bulkučių valgyti ateisi“. 1952 m. legalizavosi, tais pačiais metais suimtas, 24 metus kalintas Omsko, Taišeto, Vladimiro ir Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1976 m.

Juozas MOCIUS-Šviedrys

Nuo 1944 m. bendradarbiavo su pogrindžiu, platino partizanų spaudą, buvo partizanų ryšininkas. 1945–1947 m. Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanas, dirbo rinktinės štabe. Spausdino pogrindžio laikraštį „Laisvės varpas“. Suimtas 1947, paskirta mirties bausmė, tačiau ji pakeista į 25 metus lagerio. Kalėjo Komijos lageriuose, priverstinai dirbo anglies kasyklose. Į Lietuvą grįžo 1977 m., po 29 metų ir 6 mėnesių. Po beveik 30 metų...

Nežinau, ar įmanoma suvokti tuos skaičius, kurie šiuo atveju nėra tik skaičiai, nusakantys laiko trukmę. Tai yra nesuvokiamų sąlygų, bausmės, bandymo pažeminti ir suniekinti skaičiai.

Jonas Kadžionis yra sakęs, kad „kartais būdavo taip sunku, kad jei dvi dienas kas būtų sudėjęs į vieną, nebūčiau ištvėręs“. Tačiau nei jis, nei Bronius Juospaitis, kuriems buvo siūloma tapti išdavikais, sutrumpinti sau bausmę ar išvis jos išvengti, nepasirinko tamsos ir negarbės kelio, nors, atrodytų jis būtų buvęs ir saldesnis, ir šiltesnis. Vienus palaikė stiprus tikėjimas ir malda, kitus – svajonė apie laisvą Lietuvą, apie sugrįžimą pas savus. Jonas Čeponis yra dalinęsis prisiminimais: „Sovietai sakydavo – dainuokite, dainuokite, greitai baigsis jūsų dienos. Bet mes vis tiek dainuodavome“.

Kiekvienas iš šių vyrų išėjo į mišką kovoti prieš Sovietų Sąjungos okupaciją dėl labai panašių aplinkybių – į Sibirą ištremti artimieji, broliai ar seserys žuvę partizanaudami, nenoras prievarta eiti į raudonąją okupacinę armiją. Vytautas Balsys prisimena savo tėčio žodžius: „Vaikai, geriau žūkit savo žemėje už savo interesus, negu už okupantų“. Ir tai ne tik šios aplinkybės, šie žmonės ir tūkstančiai kitų, buvo užauginti meilės savo valstybei dvasioje. Bronius Juospaitis prisimena ne tik mamos vaizdžius pasakojimus apie Lietuvos istoriją, prisimena ir savo vieno iš autoritetų pavyzdį - krikšto tėvo, kuris buvo 1919 m. Nepriklausomybės kovų dalyvis, vienas iš šaulių vadovų. Ir mes kiekvienas turbūt galėtume papasakoti panašių girdėtų istorijų.

O visus šiuos kiek anksčiau minėtus skaičius norėjau pasakyti, kad pabandytume dar sykį suprasti, koks tai buvo pasirinkimas: stovėti už teisybę ir laisvę, už savo valstybės interesus, žinant, kad rizikuoji viskuo – gyvenimu, mylimaisiais ir artimaisiais. Tačiau sykį prisiekus – tūkstančiams žmonių kelio atgal nebuvo. Ne vien dėl įsitikinimų, dėl laisvės, dėl savo krašto gerovės, bet ir dėl priesaikos. Dėl įsipareigojimo bendražygiui ir valstybei.

Legendinis partizanas Juozas Lukša-Daumantas, Prezidentas, Lietuvos Laisvės Kovos lyderis Jonas Žemaitis-Vytautas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas – bene ryškiausi partizanai, kurių asmeninės istorijos labai aiškiai parodo priesaikos esmę - kai tu esi nebe vienas, nebe vien tik sau, ar savo artimiausiems, tu įsipareigoji už daugiau.

Šiemet minėsime 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio pasirašytą deklaraciją – 8 signatarai paliko mums savo testamentą, kad žinotume, kaip tvarkyti ateities Lietuvą. Per sniegus, nužygiavę dešimtis kilometrų rizikuodami būti sugautais, Minaičiuose darsyk įrodė, kad jie visuomet buvo demokratijos pusėje. Nelengva įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis, nuolatinėje kovoje, ant žemės ir po žeme bunkeryje, kaip išgirsti, panaudoti, pritaikyti Vakarų pasaulio sprendimus savo užsibrėžtai linijai. Rodos, visiškai beviltiškose aplinkybėse remtis tuo, kas taip toli. Ir vis tik šie žmonės išlaikė nesutrikusį protą ir neužšalusią širdį. Ir aš labai tikiuosi, kad tie principai, už kuriuos kovojo mūsų miško broliai ir sesės, išliks mūsų valstybėje, tikiuosi, neišklysime iš kelio.

Šįmet Laisvės premija simboliškai skiriama partizanų grupei, išreiškiant pagarbą tūkstančiams ginkluoto pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjams. Būtina paminėti, kad partizanų tarpe buvo ne viena drąsi moteris – ne vien ryšininkės, bet ir partizanės. Kaip pavyzdžiui, Onutė Lešinskytė-Akacija, Birutė Ūkelytė–Papievienė-Virginija, Antanina Lukšytė–Garšvienė-Milda, Aleksandra Radzevičiūtė–Liaudeneckienė-Debesėlis.

Septyni partizanai – prieš ketvirtį amžiaus atkurtos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos tuometės vadovybės nariai, atstovaujantys skirtingas apygardas ir tarsi apjungiantys visus, kovojusius už Laisvę. Visus tūkstančius, kurie yra ir buvo labai gražios prigimties, kuriems yra aukštas dangus, nes jie tarsi nepagautas paukštis, sklendžiantis skliautu, nes jiems duota aukštesnė misija – įkvėpti ir saugoti.

Taip, tai buvo paprasti žmonės, bet jų stipri dvasia leidžia juos matyti nepaprastoje šviesoje. Jie yra drąsi, laisva ir laiminti Lietuva. Ir jie yra PERGALĖ, kurią galutinai užtvirtinote Jūs, Sausio 13-osios Laisvės gynėjai.

Lietuva turi savo gyvą legendą. Tai ne pasaka apie milžinus, tai yra tikra legenda, modernios Lietuvos istorija ir mitas su tikrais žmonėmis, iš kurių mes semiamės tikėjimo ir pasitikėjimo.

Parengta pagal kalbą, sakytą iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje Lietuvos Respublikos Seime.