Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Nejuokingi buitiniai juokeliai apie klimato pokyčius

„Tai gerai ta klimato kaita, jau pagaliau ir pas mus kaip Turkijoj oras, vasaros bent normalios“ – šmaikštauja dialoguose ir platesniuose būreliuose šmaikštuoliai. Negaliu nesutikti, kad primena ir Tel Avivą, ir Panamą – ir pagal svilinanti karštį, ir pagal trumpalaikes tropines liūtis. Tik vis tik nėra taip, kad juokinga ar labai smagu būtų.

Jeigu sunku pasiieškot informacijos apie tirpstančius ledynus ar įjungti vaizduotę apie dėl greitos klimato kaitos iš bado mirštančias baltąsias meškas – nes tai yra mums labai tolima, tai vis tik Lietuvos orų pokyčiai juntami kasdienybėje yra labai realūs, apčiuopiami ir vis labiau neraminantys.

Ką daryti? Jau pabodusios kalbos ir diskusijos apie sprendimų tinkamumą kovai su klimato kaita. Vieni visada sakys, kad nežlugdykime verslo, ypač kai Kinija ar JAV neketina dalyvauti Klimato kaitos susitarime, kad prarasime konkurencingumą. Kiti gi kalbės apie tai, kaip viską drausti, riboti įstatymais ir teisės aktais. Dar kiti – jaunoji karta – imasi plačių protestų, siekdami užsitikrinti sau ir ateinančioms kartoms gyvenimą, kuris nebūtų visa apimančioj dykumoje ar potvynyje.

Aišku, tai, kad klimato pokyčiams įsibėgėjus, poveikį pajus (ir jau jaučia) visos šalys ir kiekvienas žmogus. Todėl svarbu kiekvienam prisidėti prie tausaus ir sąmoningo resursų naudojimo, o valstybėms – viešaisiais finansais skatinti atitinkamus pokyčius ekonomikoje.

Ar Lietuva pasiruošusi pasitikti klimato pokyčius?

O kas laukia Lietuvos, kuri viena nei tiek smarkiai prisideda prie klimato kaitos, nei gali prisiimti didelės atsakomybės kovoti su ja? Turime išmokti atsižvelgti į iššūkius keliančias gamtines sąlygas – nuo ūkininkavimo iki mokinių, leipstančių karštose klasėse.

Be abejonės, labiausiai klimato pokyčiai atsiliepia žemės ūkiui. Taip, visais laikais karts nuo karto pasitaikydavo ekstremalių situacijų, bet pastaraisiais metais jų pastebimai vis daugėja. Ekstremali padėtis per tuos pačius metus skelbiama ir dėl sausros, ir dėl liūčių. Kitaip tariant, spėriai artėjam prie situacijos, kai to, ko neišdžiovino sausra, paskandins liūtys ar iškapos kruša.

Dėl praėjusių metų sausros patirtas nuostolis preliminariai siekia apie 92 mln. eurų – pirmuoju etapu skirta kompensacijų už vos 8,5 mln. eurų. Akivaizdu, kad per artimiausius metus augs finansinių išteklių poreikis kompensacijoms dėl patirtų nuostolių, kai kurie ūkiai gali būti priversti užsidaryti. Pinigų reikės ir išmanioms irigacinėms sistemoms, nes sausringi metai neabejotinai kartosis. Kai kurie ūkiai Lietuvoje jau įsidiegę tokias technologijas. Mano nuomone – tai protingas žingsnis, siekiant išmintingai ir taupiai naudoti resursus, minimizuojant neigiamas klimato pasekmes.

Dabartiniai sprendiniai ir infrastruktūra nepritaikyti iššūkiams

Miestų gyventojai ypač kenčia nuo karščio bangų, krenta darbingumas, norisi nuo perkaitusio betono pabėgti į šešėlį, prie ežero. Šiame kontekste sunkiai suprantamas entuziazmas lengva ranka naikinti miesto medžius, teikiančius ne tik pavėsį, bet ir sulaikančius dulkes, mažinančius intensyvių liūčių poveikį dirvožemiui, sugeriančius CO2. Tikrai keista, kad entuziastingai kertamų medžių situacija ir vėl kartojasi nuo pernai metų, ir kad tenka Seime inicijuoti Želdynų įstatymo pataisas, nors viską sutvarkyti Aplinkos ministerija turėjo metus laiko.

Svilinantis karštis miestuose sąlygoja ir oro taršą. Kad bent kiek būtų pataisyta situacija – į gatves važiuoja sunkvežimiai ir lieja vandenį. Tai tik tam momentui pagerina situaciją, tačiau ir kainuoja. Akivaizdu ir tai, kad teks spręsti ir transporto taršos klausimą. Čia pokyčiui pasiekti nebeužtenka išmanių eismo reguliavimo priemonių, kad mieste nesusidarytų spūsčių – reikia daugiau paskatų miestuose naudoti mažataršes transporto priemones.

Užėjus stiprioms liūtims, išplaukia gatvės, skęsta automobiliai, viešasis transportas, kaip nutiko prieš porą metų, kai Vilniuje per keletą valandų iškrito 48 mm kritulių. Tad didesnieji miestai turės skirti dėmesį lietaus nuotekų tvarkymui. Tam, deja, reikia naujos ir pajėgios, prie iššūkių pritaikytos infrastruktūros.

Vandens stygius Kaune – perspėjimo signalas

Kauno atvejis, kai šimtai (skaičius spėriai auga) vartotojų negauna vandens, atrodo gana dramatiškai. Taip, reikia pripažinti, kad ateityje veją teks laistyti ne geriamuoju vandeniu – tam reikės naujų sprendimų. Bet šiandienos problema – atsainus savivaldybės požiūris. Vandens resursų yra, nėra pakankamai gręžinių – krentant vandens lygiui nėra tinkamos infrastruktūros, užtikrinančios kompensavimą. Bet dar pernai, kai buvo keliamas klausimas, kodėl mažinamos apsaugos zonos vandenvietėse, ar neketinama eksploatuoti naujų gręžinių, mero V. Matijošaičio vadovaujama savivaldybė skelbė, kad naujų gręžinių nereikia, žmonių mažėja, visiems visko užtenka. O meras dar pametėjo problemą niekinančių metaforų. Išties toliaregiškas ir ambicingas požiūris.

Su vandens stygiaus iššūkiu, panašu, gali susidurti ir kiti Lietuvos miestai ar miesteliai. Pagal vandentvarkos įstatymą, visų institucijų veiksmus turi koordinuoti Aplinkos ministerija, tačiau, mano žiniomis, tokių koordinavimo veiksmų nėra, visos susijusios institucijos veikia kaip išmano.

Galų gale, ekstremalios klimatinės sąlygos veikia žmonių sveikatą, taigi ir sąlygoja didesnes išlaidas. Apie daug ką nepagalvota – keista girdėti, pavyzdžiui, kad už Europos pinigus pastatytoje mokykloje neatsidaro langai (ir nesakykim, kad Briuselis kaltas), ar kad mokiniai alpsta klasėse be kondicionierių – prailginti mokslo metai šiomis dienomis tampa ekstremaliu išbandymu augančiam organizmui. Ypatingame pavojuje atsiduria žmonės, turintys alergijų, silpnesnę širdį. Planuojant viešus ir privačius pastatus, infrastruktūrą, būtina atsižvelgti į staigius ir radikalius gamtos reiškinių pokyčius.

Aplinkos tausojimas turi tapti kasdienybės dalimi

Akivaizdu, kad labai džiūgauti dėl „turkiško“ oro nėra ko. Deja, valstybė šiuo metu tik reaguoja į situacijas, ir tai, smarkiai pavėluotai. Faktas tas, kad nekeisdami mąstysenos ir elgsenos, neatlaikysim vis dažnesnių klimato ekstremumų. Reikės dar daugiau dėmesio strateginiam planavimui, reikės pinigų ir padariniams likviduoti ir pokyčiams paskatinti. Ir jau delsti nebėra kada – būtina nusimatyti rizikas, finansų poreikį, planuoti sprendimus.

Reikės keisti ir kiekvieno iš mūsų įpročius – taupiau naudoti vandenį, daržus, vejas laistyti ne geriamuoju vandeniu, pagalvoti apie tai, kaip savo buityje galėtume sumažinti vartojimą, tausiau naudoti išteklius ir mažinti gamtos taršą.

Tai, kas ilgą laiką Lietuvos visuomenėje buvo matoma kaip neaktuali teorija, o tvarios aplinkos puoselėjimo entuziastai didžiosios visuomenės dalies buvo palydimi šypsenomis, šiandien tampa vis apčiuopiamesne realybe. Klimato pokyčiai vyksta, jie įtakoja ne vien bioįvairovę ar kažką abstraktaus bei tolimo, jie daro įtaką mūsų kasdienybei ir įpročiams.