Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Rytų vėjas Seimo tribūnoje

Yra signatarų, kuriuos dar prieš kelis dešimtmečius perpūtė vėjas iš rytų. Negrįžtamai, deja. Tada, aną Kovo 11-ąją, kai kurie iš jų norėjo kažko luktelti, norėjo „neerzinti“ didesnio. Liudininkai sako, kad Egidijus Bičkauskas irgi kažko trypčiojo. Tada kaip tada, seniai buvo. Bet, kad panašu, jog vėjas Rytys (kitaip žinomas kaip Kremlys) stipriai pučia į Bičkausko pilko ploščiaus skvernus ir šiandien. Pučia tiek, kad supainioja jam ne tik kojas, bet ir mintis.

Sakoma, geriau apie tokius nekalbėti, nediskutuoti, kad mažiau scenos gautų, bet kad pastaruoju metu nuolat kažkas panašaus prabyla iš Seimo tribūnos, tai ir nutylėti nebesinori. Taip, tai yra demokratijos ir grožis, ir grimasos. Tik demokratija – valstybės pamatas, o tam tikros kalbos kelia sumaištį galvose ir galbūt norą tuos pamatus išklibinti. Kaip ką tik sakė toks kitas Kremlio perpūstas Juozaitis – „mums reikia dar sykį pakartoti Kovo 11-ąją ir mes tą padarysim“. Įdomu, nuo ko skelbsis neprigulmybę – nebent nuo savo pačių paikystės, o gal nuo savo pačių kurstomo pykčio ir neapykantos kitiems?

Ar tikrai verta kviesti šitas lakštingalas, žiemojančias rytuose, į Seimo tribūną? Ar reikia dar ir dar sykį visiems girdėti priešinimo klasika jau tapusį šūkį „krašto gynybos pinigus atiduokim vaikų darželiams“. Vienas Rusijos Federacijos naujienų šaltinis jau pasidžiaugė p. Bičkausko „šventine“ kalba, sakydamas – „štai toks turėtų būti Lietuvos užsienio reikalų ministras“. Ir ne vien dėl socialinių ir gynybinių klausimų priešinimo. Egidijus Bičkauskas turi daug, ir netgi istorinių priekaištų didžiosioms Vakarų valstybėms.

Kremlys švilpia visu smagumu! Prelegentas juk neišsako nė vieno priekaišto tai valstybei, kuri pusę amžiaus vykdė okupacinį terorą, o šiandien vykdo karą Ukrainoje, telkia ginkluotąsias pajėgas pasienyje, kuria atominę grėsmę Astrave, siekia paveikti rinkimus demokratinėse valstybėse ir skaldo Europą, į „varanokus“ savo šalyje kiša tuos, kurie turi kitokią nuomonę, žaidžia pagal savo vienos taisykles, nesibaimindama kultūringame pasaulyje veikiančių principų bei visuotinai sutartų įsipareigojimų.

Norėčiau galvoti, kad p. Bičkauskas tiesiog sunkiai artikuliavo, kažką painiojo, vedžiojo klausytoją po pilkąją zoną, bet, kad atsikartojantys leitmotyvai ir drąsos stygius įvertinti agresorius rodo, jog veikiama, matyt, kryptingai. Pranešėjas nesiūlo sprendimo būdų ar alternatyvų, jis tiesiog sėja abejones, iš kur kyla didžiausios grėsmės valstybės saugumui. Kartoja tą patį, ką galima išgirsti Kremlio švilpavimuose – Lietuva praradus suverenitetą, esam atidavę nepriklausomybę Vakarams, nieks mūsų negins, esam maži ir menkai ką pajėgūs ir pan. O dar išsakytas rečiau girdėtas „obalsis“, kad JAV ir Lietuvos gynybos susitarimas antikonstituciškas.

„Šventinėje“ p. Egidijaus kalboje nebuvo jokių užuominų apie tai, kad šiandien Lietuva sėdi už bendrų ES ir NATO stalų kaip lygus su lygiu. Nekalbėta, kad esame demokratinių vertybių pasaulio dalis, ir turime galimybę priminti pasauliui, kad bendražmogiški poreikiai laisvei, teisės viršenybei, demokratijai nėra duotybė ir nėra daiktai, kuriais galime prekiauti. Kažkodėl neatkreiptas dėmesys, kad, deja, Baltarusijos ir Ukrainos patirtis rodo, jog nieko gero neišeina balansuojant tarp laisvės ir nelaisvės erdvių.

Saugumo nepasieksime diskusijomis apie tai (ką lyg bandė siūlyt prelegentas), ar reikia stiprinti gynybą, ar ne; ar kyla grėsmės iš šiandieninės Rusijos, ar ne. Taip tik prisidėtume prie solidarumo erozijos ir pasimetimo. Saugumo galime pasiekti stiprindami demokratinių valstybių vienybę ir visokeriopai prisidėdami prie gebėjimų apsiginti nuo pavojų bendromis sutelktomis pastangomis.

Lietuva yra pasirinkusi savo kelią, mūsų konstituciniame akte yra įrašyta nuostata, kad nesijungsime į posovietines rytų sąjungas, esam apsisprendę dėl savo narystės NATO, dėl bendrų įsipareigojimų, esame saugūs ir kur kas stipresni nei bet kada Europos Sąjungoje. Kam dėl to abejoti, kam klišinėmis Kremliaus citatomis bandyti priešinti visuomenę?

1949 m. LLKS Vasario 16-osios Deklaracijos signatarams buvo labai aiški Lietuvos kryptis ir jos nepriklausomybės atkūrimo principai. Jie nebuvo perpūsti Kremlio, anaiptol. Todėl remiamės į šiuos signatarus, bet ne į tuos kelis (kurie kažkodėl nuolat gauna tribūną), kurie savo kalbomis stengiasi sujaukti žmonių mintis, po kurių pasisakymų lieka baugu ir neramu. Švęsti ir džiaugtis mes jau mokame, nepaisant atšiaurių ir kiršint besistengiančių rytinių vėjų.

Tiesa, kad raginantieji diskutuoti apie viską nuo pradžių neuzurpuotų Seimo tribūnos be jokios polemikos – kitą kartą siūlau į šventinius paminėjimus Seime kviečiant vieną kalbantįjį prieš ES ir NATO, nepamiršti pakviesti pasisakyti ir kitokios nuomonės atstovą. Nesmagu būti persmelktam šalto vėjo iš rytų Seimo Kovo 11-osios salėje.