Deja, pasaulis surėdytas, kad, atrodytų, reiškiniuose, kurie turi užtikrinti gėrį visuomenei, suvešėja apraiškos to, kas kėsinasi tą gerovę sugriauti. Kaip demokratijos grimasos yra laisva nuomone ir žodžiu skleisti melą, dezinformaciją ir griauti tuos pačius demokratijos pamatus. Taip interneto laisvė ir platybė, turėjusi užtikrinti žmonių išprusimą, publikuojamomis „fake news“ veda patikliuosius atgal į viduramžius.
Tymų protrūkis kol kas tik sparčiai didėja
Lietuvoje, kaip ir ES šalyse bei pasaulyje, susiduriame su tymų protrūkiu. Užkrečiamąja liga, kuria pernai mūsų šalyje sirgo 30 asmenų, šįmet jau serga 234. Kasdien išauga po dešimt, dvidešimt atvejų, serga jau ir kūdikiai, kuriems skiepijimas dar nepriklauso, nes tai daroma nuo 15 mėn. amžiaus. Girdėjau šiandien klausiant – o tai kokie tie kūdikiai? Iš kokių šeimų? Gal asocialių?
Dar vienas skiepų priešininkų nesupratimas – kad tymai neturi socialinio sluoksnio. Nesvarbu, ar plauni rankas, ar neplauni, prausies po lediniu dušu, ar ne. Tai neturi jokios įtakos šiai ligai ir jos plitimui. Vienas apsikrėtęs tymais gali apkrėsti porą dešimčių aplink save.
Tymų protrūkis stebimas ne tik Lietuvoje, bet ir ES šalyse, kaimyninėse valstybėse, fiksuojamos mirtys. Kol kas, laimei, Lietuvoje dar ne. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir nacionalinės atsakingos įstaigos teigia, kad protrūkio sulaukėme dėl mažėjančio besiskiepijančių skaičiaus (kad liga būtų suvaldyta, turi būtų ne mažiau 95 proc. paskiepytos visuomenės).
Lietuvoje (irgi) spėriai plinta „antiskiepininkų“ ideologija, kuri skelbia, kad vaikų skiepyti nereikia, nes formuojasi natūralus imunitetas, o persirgti yra dar geriau (tik įdomu, ką sakytų, kai sulauktų rimtų komplikacijų). Mokslas įrodo, kad dėl skiepų suvaldytos baisiausios ligos, nebežinome, ką reiškia milijoninės mirtys ar baisios ligų komplikacijos. Šiandien girdėjau sakant – va nuo erkinio encefalito reikia privalomų skiepų, nes miršta daugiau nei nuo tymų. Aš už. Tik skirtumas tas, kad entuziastingai kalbantys apie pasirinkimo laisvę čia ir galėtų rinktis: nuo erkių neskiepytas atsakingas tik už save, nes erkė perduos užkratą tik tau; tymų atveju (ar kitos užkrečiamos ligos) – tu perduosi užkratą aplinkiniams. Ir nukentės visi tie, kurie yra visuomenės pažeidžiamiausi, o pirmiausia – kūdikiai.
Ką turėtų daryti Lietuvos Vyriausybė?
Vaistų nuo tymų nėra išrasta iki šiol. Tai virusinė infekcija, po kurios šalutinės pasekmės gali būti skaudžios ir neprognozuojamos. Tuomet medikai jau neturi kitų išeičių, kaip tik pacientui padėti sirgti, o visa susirgimo eiga – likimo rankose, nes nežinia, kokias komplikacijas patirs organizmas: aklumą, kurtumą, meningitą ir t. t.
Štai dėl šios priežasties ir noro tinkamai informuoti visuomenę dar praėjusią savaitę kreipiausi į sveikatos apsaugos ministrą, kad Nacionalinėje imunoprofilaktikos 2019–2023 metų programoje būtų numatytos lėšos ne vien švirkštams ar vakcinoms, bet atskira eilute būtų numatyti resursai, skirti visuomenės informavimui apie užkrečiamų ligų imunoprofilaktiką.
Iš premjero patarėjo sveikatos klausimais girdėjau, kad „taip, buvo prieš dešimtmetį socialinė reklama, kad reikia važiuoti prisisegus diržą, ten rodė mergaitę, skrendančią per langą. Davė efektą reklama. Bet tai reiškia, kad mes dabar turėtume kurti reklamą ir joje rodyti nemalonius vaizdus“. Iš tokio samprotavimo taip ir nesupratau, ar būtų pajėgumų ir noro sukurti efektyvią socialinę reklamą. Atrodo, kad patarėjas dideliu noru nespinduliavo. O gaila.
Seime pateikiau rezoliuciją, kuriai galiausiai buvo pritarta – „Dėl neatidėliotinų priemonių, siekiant pagerinti skiepijimo aprėptis Lietuvoje“. Kritikai sakė: rezoliucijomis neišgydysim. Bet išgydysim garsiai pripažindami, kad problema yra, įvardindami priemones, kurios padėtų suvaldyti situaciją ir paragindami Vyriausybę spėriau darbuotis. Diskusija Seime šį klausimą ne tik iškėlė į politinį lygį, o tai yra signalas visuomenei, savivaldybėms, bet ir suteikė temai didelį matomumą tarp žmonių.
Rezoliucijoje keletas sprendimo priemonių, vienas jų – švietimas. Žmonėms turi būti lengvai prieinama moksliškai patvirtinta informacija apie skiepus, oficialiuose puslapiuose, poliklinikose ar socialinės kampanijos sklaidos priemonėse turi būtų pranešama, kaip istoriškai kito sergamumas tam tikromis ligomis, privalo būti aišku, kur kreiptis protrūkio metu, norint gauti daugiau informacijos.
Taip pat Seimo rezoliucijoje kalbama apie tai, kad būtina užtikrinti pakankamą MMR vakcinos rezervą ir prieinamumą visiems, norintiems pasiskiepyti savo lėšomis, sudarant galimybę mokamomis vakcinomis skiepytis valstybinėse ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigose. Siūloma tymų protrūkio metu savanoriškus kraujo tyrimus, kurie nustato, ar asmuo turi imunitetą šiai ligai ir ar asmeniui reikalingas MMR skiepas, kompensuoti valstybės lėšomis. Seimo rezoliucijoje numatyta ir kitų priemonių, skatinančių skiepytis bei ugdyti visuomenės sąmoningumą nesirgti užkrečiamosiomis infekcinėmis ligomis ir neužkrėsti jomis kitų.
Turime apsispręsti dėl skiepų privalomumo
Tymai – viena labiausiai užkrečiamų ir greičiausiai plintančių ligų. Vienintelė apsisaugojimo priemonė nuo šios sunkios infekcinės ligos yra skiepai. Iki 1980 m. prieš pradedant vakcinaciją pasauliniu mastu, kiekvienais metais buvo registruojama 2,6 mln. mirčių nuo tymų. 2017 m. visame pasaulyje nuo tymų infekcijos mirė 110 tūkst. žmonių.
„Antivakseriai“ pasakys, kad taip neužtikrinama jų pasirinkimo teisė, tačiau aš norėčiau paklausti, o kaip jie užtikrins mūsų teisę nebūti užkrėstiems?
PSO teigia dar griežčiau – visuomeniniai judėjimai, agituojantys prieš skiepus, yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Pavyzdys iš Italijos: vėžį besigydantis vaikas, kurio imuninė sistema nusilpusi, negali eiti į mokyklą, nes joje mokosi ir neskiepyti, vadinasi, rizikuojantys užsikrėsti viena ar kita liga, vaikai. Jei neskiepytieji kažkaip „persirgs“, tai onkologiniam ligoniukui toks bendraklasis gali atnešti fatalinių pasekmių. Aš tikiu, kad visuomenė sveika tada, kai veikia pagal bendras patikrintas taisykles. Kitu atveju galime važinėti per raudoną – kuris greitesnis, vikresnis, tas, žiūrėk, išvengs susidūrimo ar avarijos, bet tikrai sukels riziką aplinkui esantiems, gal net pertrenks kažką, einantį per gatvę.
Visuomenėje plintanti „anti-vax“ kampanija, dažniausiai paremta melagingų ar klaidinančių žinių sklaida socialiniuose tinkluose ir netgi komercinių televizijos kanalų laidose, padarė savo. Visuomenėje, ypač tarp tėvų ir globėjų, nepasitikėjimo skiepais sėkla pasėta. Skleidžiamos nepagrįstos teorijos apie skiepų sukeliamą autizmą, kartu su vakcina įšvirkščiamą „čipą“, kad surinktų asmeninę informaciją apie pasiskiepijusį, vienas Seimo narys yra pasisakęs prieš darželinukų skiepijimą, nes vakcinose esą yra „beždžionių liekanų, netgi moterų abortų liekanų“. Anądien tą pakartojo Seime dar pridėdamas, kad moterys, sergančios gimdos kaklelio vėžiu, yra paleistuvės.
Aš pasitikiu medikais, kurie dešimtmečius mokėsi, aš pasitikiu mokslininkais, kurie sukuria vaistus, gelbėjančius mūsų gyvybę. Bet aš nepasitikiu žmonėmis, skelbiančiais kažkokią „tiesą“, kurią suskaitė abejotinos kilmės portaluose. Aš netikiu „fake news“, kurios skelbia, kad atseit nė vienas JAV gydytojas nesutiko išgerti (o kodėl turėtų gerti?) kažkokio mišinio, kurio sudėtis, kaip vakcinos. Ar įtikėję skiepų baubu skaitytojai tikrina, ką jie skaito, ar tik isteriškai rašo „PLATINAM“. Ar jie girdėjo, kad Lietuvoje medikai skiepijasi?
Pasaulis yra pavojinga vieta, taip, čia yra daug dalykų, turinčių „šalutinį poveikį“. Juk ir darydamiesi rentgeno nuotrauką pasirašom, kad suprantame riziką. Aspirinas, antibiotikai – šių vaistų lapeliuose rašoma apie galimą nepageidaujamą poveikį. Tada išdidžiai, girdžiu, prabyla – o aš antibiotikų ir nevartoju. Na, tai jei lengvai pasveiksta – sveikinu. Kitiems „pasiseka“, nes išsikrapšto iš ligos per pusę metų. O jei ne? Ar tada rauda reanimacijoje? Ir aš suprantu, kad gydymo procese pasitaiko klaidų ir skaudžių klaidų, kurios nulemtos pavienių asmenų. Bet aš pasitikiu pasauline praktika, priemonėmis, kurios ištraukė mus iš viduramžių ligų ir epidemijų. Nesugrįžkime atgal.