Raimondas Imbrasas. Per rinkimus valdžiai reikalingi mūsų balsai, po rinkimų – mūsų pinigai

Vilniaus miesto taryba ruošiasi didinti automobilių statymų mokesčius mieste ir įvesti mažos taršos zonas senamiestyje. Nuo kitų metų vidurio transporto priemonės parkavimas brangiausioje mėlynojoje zonoje vietoje 2,5 euro už valandą, kainuos net 4 eurus. Automobilio laikymas centre vieną darbo dieną gali atsieiti 32 eurus, o juk už tokią sumą galima iš Vilniaus nuskristi į Londoną.

Įprastai, kai yra didinami tokie visiems vairuotojams svarbūs mokesčiai, naudojami du aptakūs argumentai. Neva kituose Europos miestuose parkingas kainuoja dar brangiau ir neva automobilių statymo mokestis jau seniai nebuvo didintas. Abu argumentai yra manipuliatyvūs. Visiškai neseniai atlikta Europos valstybių sostinių analizė rodo, kad Vilniaus parkavimo įkainiai yra nei patys pigiausi, nei patys brangiausi – kažkur per vidurį. Stokholmo ar Kopenhagos centre kainos yra tikrai didesnės, siekia net 8 eurus už valandą, tačiau Zagrabe ar Varšuvoje galima statyti automobilį pigiau negu mūsų sostinėje. Matyt, reikėtų įvertinti ir sostinėje gyvenančių žmonių pragyvenimo lygį, net neabejoju, kad Monake ir Ženevoje parkingo kainos dar didesnės, bet kur kas didesnės ir ten gyvenančių žmonių pajamos.

Argumentas, jog vienas ar kitas mokestis nebuvo didintas nuo 2017 metų, savaime man įspūdžio nedaro. Kodėl galvojama tik viena kryptimi – kad mokesčius reikia tik didinti? Juk mokesčius galima ir mažinti. Dar, aišku, pasitelkiamas ekologijos argumentas, neva pakėlus parkavimo įkainius bus sumažintas automobilių kiekis centre ir senamiestyje. Vis dėlto, paskutinis mokesčių kėlimas parodė, kad transporto srautai senamiestyje menkai sumažėjo. Gal tik kiek pasikeitė žmonių įpročiai: jeigu anksčiau žmonės atvažiuodavo pasivaikščioti po Vilniaus centrą, tai dabar jie, nenorėdami brangiai mokėti už stovėjimą, dažnai po centrą važinėjasi automobiliu.

Kodėl tokie svarbūs visiems vilniečiams ar svečiams klausimai yra sprendžiami be jų pačių dalyvavimo? Susidaro įspūdis, kad miestiečių nuomonė reikalinga tik per rinkimus. Po rinkimų valdžia nemato reikalo išgirsti gyventojų nuomonės. Miesto valdžia lengva ranka priima svarbius transporto organizavimo sprendimus, visiškai neišklausiusi žmonių nuomonės. Su sprendimų pasekmėmis susiduriame visi ir tai kainuoja didelius mokesčių mokėtojų pinigus. Pavyzdžiui, vienas meras meta iš vilniečių surinktus milijonus tam, kad būtų susiaurintos Naujamiesčio gatvės, kitas – priešingai: už vilniečių pinigus siūlo jas išplatinti. Esu įsitikinęs, kad miesto valdžios planuojami sprendimai dėl mokesčių padidinimo, eismo organizavimo strategijos turėtų būti įvertinti miestiečių apklausose, savotiškuose referendumuose.

Šveicarijos Bazelio miestas vykdo referendumą net tam, kad žmonės nuspręstų, ar reikia finansuoti Eurovizijos renginį, o mūsų sostinės valdžia nemato reikalo atsiklausti vilniečių dėl ypač svarbių visiems miestiečiams klausimų.

Savivaldybės valdžia deklaruoja, kad didindama parkavimo įkainius ji nori keisti žmonių įpročius. Ji siekia, kad Vilniaus gyventojai ir miesto svečiai į miesto centrinę dalį vyktu viešuoju transportu arba dviračiu, paspirtuku ar pėsčiomis. Tačiau, vystant alternatyvius judėjimo būdus, reikalinga infrastruktūra, kurioje mažai kas nuveikta. Kol mieste nėra modernaus tramvajaus ar metro linijos, labai sunku tikėtis, kad beatodairiškas parkavimo mokesčių didinimas duos norimą rezultatą.

Reikia pripažinti, kad naudotis viešuoju transportu žmonėms vis dar nepatogu, todėl jie yra priversti naudotis asmeniniu transportu. Tegul Vilniaus valdžia viešai pasako, kiek parkavimo aikštelių, naujų parkingo vietų už surinktus iš žmonių pinigus jie pastaruoju metu įrengė šalia centrinės miesto zonos, kad atvykus būtų patogu palikti automobilius ir po centrą vaikščioti pėsčiomis. Paaiškės, kad nuveikta ne kažkas. Žmonės tiesiog stumiami į brangų parkingą, nesudarant jiems tinkamų alternatyvų. Juolab, kad visos pagrindinės valstybinės įstaigos yra išsidėsčiusios Vilniaus centre, todėl dalis gyventojų ne dėl pramogų ar malonumo, o dėl įvairių valdiškų reikalų tvarkymo yra priversti vykti į Vilniaus centrą.

Neadekvačiai dideli parkavimo įkainiai senamiesčio centre neigiamai paveiks restoranų, viešbučių verslą, taip pat ir turizmą. Už pasisėdėjimą miesto kavinukėje reikės papildomai sukrapštyti 8–12 eurų. Ilgainiui tai gali paveikti dalies žmonių įpročius. Miestiečiai ir Vilniaus svečiai rinksis nuo centro nutolusius prekybos ir pramogų centrus. Vis daugiau spynų gali atsirasti ant senamiesčio barų, restoranų durų, ar tikrai mes norime tokio „išmirusio“ ir sustingusio Vilniaus? Ar tikrai mes norime Vilnių galutinai sukišti į akropolius, ozus ir panoramas? Vienareikšmiškai ne, bet mūsų niekas neklausia. Po rinkimų mūsų valdžiai balso nebereikia, reikia tik dar daugiau eurų iš mūsų piniginių.