Raimundas Lopata. Apie Respubliką

Valstybė, kurioje gyvename, vadinasi Lietuvos Respublika. Svarstant viziją „Lietuva – 2050“ iškilo klausimas, kas ta Respublika? Nepaisant to, kad beveik trejetą metų apie tai kalbėjome Seimo Ateities komitete ir su kitais tiek formaliai, tiek neformaliai. Tad išgirdę sąskambių su kitų išsakytomis tezėmis apie respubliką, neįsižeiskite. Tiesiog jos tapo ir savomis.

Taigi, kodėl Lietuvos Respublikoje dabar ir ateityje norėtųsi daugiau respublikos? Kai valdžia – iš piliečių, per piliečius, už piliečius. Jei sunkiau su piliečių sąvokos vartojimu, kai valdžia – iš žmonių, per žmones, už žmones.

Kartais atrodo, kad pilietinė visuomenė paradoksaliai neleidžia skleistis pilietiškumui. Matome, kaip ji kai kada bando įveikti valstybę, kuria rūpintis tarsi nereikia. Valstybė tampa savaime suprantamu paslaugų teikėju, kai reikia mokėtis pensijas, stipendijas, pašalpas ir išmokas. Pilietinės visuomenės idėja be grynai politinio valstybės lygmens suvokimo praranda prasmę. Bet ir valstybės idėja netenka prasmės, kai užmirštama, kad pagrindinis laisvės garantas – laisvų piliečių valstybė.

Respublika – tam, kad valdžia padėtų, o ne trukdytų žmonėms spręsti ir tvarkytis patiems. Valstybė – piliečio, o ne valdžios.

Dar Gintaras Beresnevičius yra pastebėjęs: „Iš mūsų kalbinės apyvokos dingo žodis, nusakantis šalies esminį valdymosi principą – žodis „respublika“. <...> Viešojoje kalboje, plepaluose, žiniasklaidoje, televizijoje kaip „šalies“, „valstybės“ sinonimas „respublika“ nevartojama.“ Ir papildė „Tiesa, dar oficialiuose raštuose ar pristatymuose sakoma „Lietuvos Respublikos Prezidentas“, „Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas“, nors raštuose mielai trumpinama „LR“ – taigi, Lietuva – tai respublika, tik pranykusi. Pernelyg senamadiška? Ne, nes respublika – tai demokratinės šalies valdymosi forma. Demokratija nesensta“ (Beresnevičius G. „Ne apie tai mano dūzgelė“. – Vilnius: Aidai, 2007, p. 89–91).

Demokratijos idėja išties gana prieštaringa. Ji pagrįsta piliečių savivaldos troškimu. Kadangi visi piliečiai negali būti valdančiaisiais, būtina išsirinkti savo politinius atstovus. Visuotiniai rinkimai sukuria vadinamąją atstovaujamąją demokratiją. Piliečiai nori į valdžią išrinkti geriausius, tačiau to jiems dažnai nepavyksta padaryti. Todėl išrinkti atstovai gana greitai tampa jų pykčio, nepasitenkinimo ir pagiežos objektais. Demokratai reikalauja pasitikėti valdžia, bet piliečiai rodo nepasitikėjimą savo pačių išrinktais atstovais. Valdžia ir visuomenė susvetimėja.

Nepasitikėjimas valdžia netikėtai tampa pasitikėjimo pagrindu. Tai pavojingas politinio gyvenimo reiškinys. Lengvai galima peržengti ribą, kai piliečiai nebemokės nieko kito, išskyrus tik kritikuoti, priekaištauti valdžiai ir ją neigti. Užmirštama, kad piliečiui nustojus rūpintis savo laisve, valdžia imasi tą laisvę reguliuoti, drausti, skirstyti, meluoti ir sekti. Dėl šių priežasčių demokratija nuolatos balansuoja ties apolitiškumo riba. Valstybė tampa silpnesnė. Respublika virsta parodija.

Ir vėl nejučia iškyla G. Beresnevičius. Atleiskite už ilgesnę citatą (iš ten pat), bet ji pernelyg taikli šiandienai apibūdinti: „Šalis – tai teritorija. Valstybė – valdymas, tai „deržava“. Ta pati. Sakydamas „valstybė“ nori nenori sukeli pasąmoninių asociacijų srautą – „valdovas“, „valdinys“, „valdžia“, „valdiškas“, „valdininkas“. Sakydamas „Res Publica“ sakai maždaug „viešų reikalų bendras tvarkymas“ – tą numanė senieji romėnai šiuo žodžiu, o graikiškas atitikmuo būtų „demo-kratija“, arba „liaudies valdymas“. Lenkijos-Lietuvos valstybė apsibrėžė perdėm romėniškai – „Rzecz Pospolita“, taigi valstybė – tai visų pirma ne valdymas.

Išvertus pagal idėją ir Respublica, ir Rzeczpospolita gali reikšti „bendrai tvarkomus viešuosius reikalus“. Taigi savivaldą, demokratiją, bendradarbiavimą, pusiausvyros, konsensuso paieškas ir t. t.

Pamenu gerai, kada šis žodis buvo eliminuotas, – ir kada meteorologų „Orai respublikoje“ pasidarė „Lietuvos orais“ ar „Orai šalyje“. Matyt, buvo kokie devyniasdešimt treti, kai ėmė ir kažkam užkliuvo tebevartojami „sovietiniai štampai“ orų prognozėje. Būtent joje. Mat prie ruso orų suvestinėje būdavo išdėstomi „orai šalyje“, o po to „mūsų respublikoje“. Taigi tėvynėje ir tėviškėje. Panašiai būdavo dėliojamos žinios. Šalies, t. y. sovietijos, naujienos, paskui – „respublikos“, po to šiek tiek užsienio, dar vėliau – vėl tie patys orai. Yra didžioji tėvynė ir yra mūsų mažoji tėviškė, gimtinė, kuri ir vadinasi respublika – toks buvo partinis mokymas.

Taigi tas štampelis „mūsų respublika“ buvo demaskuotas kaip šlykšti sovietinė atrūga. Esą reikia sakyti oriai, kaip rusai apie save sakydavo – šalis arba valstybė. Taip „respublika“ ėmė ir pranyko. <...>

Norėčiau pridurti: kaip kalbame – taip mąstome, kaip mąstome – taip kalbame, tai banalybė, bet kartais ji žiauri. Kol mūsų diskurse vyraus „Lietuvos valstybė“ ar „mūsų šalis“, su patriotizmu ir valdininkijos klestėjimu viskas bus gerai ir tol mielai duosimės valdomi. Tačiau tardami „mūsų respublika“, sakytume: „mūsų reikalai“, „mūsų viešieji reikalai“. Ir vienąsyk imtume ir pasiklaustume – ar jie tikrai jau „mūsų“ ir kiek mes turime įtakos viešiesiems reikalams? Nelabai juk?“

Pritariu tiems, kurie ir šiandien, po G. Beresnevičiaus, Respublikos būklę vertina nekaip. Respublikai demokratija yra reikalinga, bet nepakankama. Turi būti ir Respublikos piliečių rūpestis Konstitucija, žodžio ir minties laisve. Ištikimybė respublikos idealams. Ir valia esminei viešai diskusijai.

Deja, Lietuvos Respublika išgyvena intelektualinio savarankiškumo praradimo laikotarpį. Veikiama globalių politinių, socialinių, technologinių permainų Lietuva tapo paviršutiniško prisitaikymo prie išorinių aplinkybių šalimi, be autentiško intelektualų užsiangažavimo, be viešų intelektualių valstybės klausimų svarstymo.

Nyksta sugebėjimas kūrybiškai projektuoti savarankišką Lietuvos visuomenės raidą, viešai nagrinėti jos dabarties ir ateities supratimą. Galbūt ir todėl nyksta piliečių tapatinimasis su politinės bendruomenės reikalais. Nors jie turi savo gyvenimo sampratas, tačiau praranda dalyvavimo patirtį.

Nykstant viešųjų diskusijų erdvei, neatsiranda naujų idėjų, kerpėja minties savarankiškumas. Jį keičia intelektualinis konformizmas. Visuomenės viešasis gyvenimas tampa pernelyg suvalstybintas, biurokratizuotas ir technologizuotas. Sąvokos netenka prasmės. O kada žodžiai praranda prasmę, žmonės netenka laisvės.

Nėra Respublikos – nėra ir bendrai tvarkomų viešųjų reikalų.

Vizija „Lietuva – 2050“, kuri šiaip ar taip yra apie Respublikos likimą, galėtų tapti į ateitį žvelgianti politika kaip terpė mums, piliečiams, pastoviam dialogui apie Lietuvą, kaip žmonių raginimas savivaldai, kaip skatinimas atviros visuomenės projektui ir tokios visuomenės santykiui su išore apsibrėžti, kaip kvietimas akademinei, kultūrinei švietimo bendruomenei, intelektualiniam savarankiškumui. Nes sakydamas Respublika, sakai ir Lietuva.