Raimundas Lopata. Būti ar nebebūti lietuviškoms avialinijoms?

Kitais metais minėsime bene svarbiausią įvykį Lietuvos aviacijos istorijoje – „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą – devyniasdešimtmetį. Kaip įprasta, prisiminsime herojus Steponą Darių ir Stasį Girėną. Ar proga pagerbti Lietuvos aviacijos praeitį galėtų virsti žvilgsniu ir į Lietuvos aviacijos ateitį?

Kitaip sakant, ar pasitinkant „Lituanicos“ skrydžio šimtmetį 2033 m. šalyje jau veiks nacionalinės avialinijos? Ar vietinis oro vežėjas apskritai turi ateitį, ar padangių berniukams telieka svajoti apie praeitį?

Netolimoje praeityje nacionalinių avialinijų patirtis buvo karti. Vilniaus skrydžių kompanija „Air Lituanica“ žlugo 2015 m., gyvavusi vos dvejus metus. Bendrovė „flyLAL“ veikė 1991-2009 m., jos taip pat nebeliko. Abiejų avialinijų bankrotai neapsiėjo be teisėsaugos dėmesio.

Išmoktos pamokos ir technologinė pažanga galėtų užtikrinti, kad trečias kartas nemeluos. Tačiau kodėl apie nacionalines avialinijas nė nesvarstome – ar mums jų nereikia? Štai birželį bendrame Ateities komiteto ir Ekonomikos komiteto posėdyje susisiekimo ministras Marius Skuodis pristatė šalies aviacijos strategiją iki 2030 m., tačiau nepateikė ilgalaikės vizijos, kaip įsivaizduoja nacionalinę aviaciją. Kodėl?

Mano manymu, plėtoti aviaciją svarbu stiprinant valstybės vaidmenį. Lietuvos oro transporto sektorius gali tenkinti šalies strateginius, nacionalinius poreikius. Todėl aviacija turėtų būti ne savitikslė, o kaip visuomenės, valstybės, šalies ūkio problemas padedanti spręsti priemonė.

Argumentų, kilti ar nekilti lėktuvams su Lietuvos vėliava, netrūksta, vis dėlto pirmiausia turėtume atsakyti į pamatinius klausimus negalvodami apie Žiemelį arba Zuoką. Ar šaliai reikia valstybinės nacionalinės oro linijų bendrovės, ar užtenka latvių „airBaltic“, airių „Ryanair“, vengrų „Wizz Air?? Kokią įtaką vietinei ekonomikai turės veikiančios nacionalinės oro linijos? Ar nacionalinė aviacija turėtų būti traktuojama taip pat, kaip kiti transporto sektoriai, ar vis dėlto tai – išskirtinė ekonominė šaka?

Kas iš principo yra nacionalinės oro linijos, vadinamos „vėliavos vežėjais“ (angl. flag carriers)? Tai aviacijos bendrovė, kuri priklauso valstybei arba bent yra remiama valstybės. Taikant įvairius verslo modelius, tokia bendrovė reprezentuoja šalį ir jos tradicijas, pritraukia turistų, skatina prekybą, viešuosius ryšius. Kai kurių šalių vyriausybės (pvz., Singapūras, Jungtiniai Arabų Emyratai) suinteresuotos turėti oro linijas, kurios atstovautų jų šaliai. Ir Lietuvoje oro transportas yra vienas esminių nacionalinės ekonomikos infrastruktūros elementų, kuris be kita ko, padeda išlaikyti šalies ekonominės teritorijos vientisumą ir sudaryti integralų transporto kompleksą.

Ar aviacijos sektorius veikia efektyviai, visada priklauso nuo daugybės veiksnių, tokių kaip kuras, darbo sąnaudos, politinė aplinka, ekonomikos augimo dinamika. Nors aviacijos rinka turbūt visada išliks nepastovi, galimybė padidinti oro transporto pajėgumus taikant pažangias technologijas yra patraukli, jeigu kurtume ne tik lietuviškas oro linijas, bet ir miesto aviaciją.

Paskutinis bandymas atgaivinti lietuvišką nacionalinę skrydžių bendrovę tiek dėl politinių, tiek dėl ekonominių priežasčių nebuvo sėkmingas. Norint sukurti tikrai tvarią lietuviškos aviacijos ateitį, reikia iš esmės apsispręsti dėl lietuviškos aviacijos atgimimo.

Ar vizija apie nacionalines oro linijas, atitinkamai įvertinus skaitmeninimo svarbą šiame sektoriuje, teikiant pirmenybę inovatyvioms, klimatui neutralioms technologijoms ir pirmiausia investuojant į pokyčius, išsipildys ambicijas turėti Lietuvos nacionalinį oro vežėją?

Turiu vilties, kad „Lituanicos“ skrydžio šimtmečio proga tokie klausimai nebebus vien teorinės prielaidos.

Raimundas Lopata yra Seimo Ateities komiteto pirmininkas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys