Europos Humanitarinis universitetas (EHU)
Penkiolika metų egzilyje Vilniuje veikiantis baltarusių universitetas mažai ką stebina ir iš esmės laikomas sudėtine Lietuvos aukštojo mokslo dalimi. Tai, kad Aliaksandro Lukašenkos uždarytam universitetui, kaip vienam iš baltarusių laisvos minties židinių, derėtų suteikti prieglobstį mūsų šalyje ginčytasi keletą metų. Ir iki šiol yra manančių, kad EHU – galvos skausmas Lietuvai. Galbūt todėl vangiai dirbta su partneriais ES ieškant šiam universitetui finansinės paramos.
Alesis Beliackis (Алесь Бяляцкі)
Baltarusių žmogaus teisių gynimo organizacijos „Viasna“, padedančios politinių represijų aukoms, lyderis, gavęs švedų Per Anger, čekų Vaclavo Havelo Žmogaus teisių, Andrejaus Sacharovo laisvės premijas, ne kartą nominuotas Nobelio taikos premijai. A. Lukašenkos suimtas 2011 m. lapkritį. Suimtas po Remigijaus Šimašiaus vadovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos išdavystės, kai per teismą, ministerijos teikimu, buvo išreikalauta perduoti konfidencialią baltarusių opozicijos veikėjo bankinės sąskaitos Lietuvoje informaciją Minskui. Tos informacijos pagrindu A. Beliackis buvo nuteistas kalėti 4,5 metų sugriežtinto režimo kolonijoje.
Po A. Beliackio suėmimo R. Šimašius prisiekė: „Be jokios abejonės, atsakomybė šita tenka ir jos tikrai nesikratau... Tiek pats asmeniškai, tiek kitos institucijos padarys viską, kad ponas Beliackis nebūtų sodinamas į kalėjimą už savo visuomeninę, žmogaus teisių gynimo veiklą. Tam mūsų institucijos dės visas pastangas, kokios yra įmanomos.“
Ir tuometinis konservatorių Seime Užsienio reikalų primininkas Emanuelis Zingeris dievagojosi, kad visas Seimas atsiprašys A. Beliackio.
Ir tuomet, ir šiandien tai vis dar skamba veidmainiškai.
Seimas neatsiprašė iki šiol. Kitos institucijos? Kai A. Bieliackį sodino, šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė be užuolankų barė Baltarusijos opoziciją, esą jų atstovai beveik nekalba apie nepriklausomybę ir tiesiog siekia „daugiau pinigų“.
Keistas sutapimas. A. Bieliackis buvo vienas iš tų baltarusių opozicionierių, kuris kritikavo prezidentę. „Manau, kad buvo per didelis avansas ir D. Grybauskaitės vizitas į Minską, ir A. Lukašenkos atvykimas į Lietuvą, ir tie avansai nepasiteisino“, – sakė jis Seime surengtoje spaudos konferencijoje. Ir pridūrė, kad baltarusių opozicijai yra itin svarbus politinis palaikymas.
Ši spaudos konferencija įvyko 2011 m. gegužę, t. y. maždaug tuo laiku, kai mūsų Teisingumo ministerija ėmėsi A. Bieliackį „priduoti“ A. Lukašenkai.
Pagalba diktatoriui 2016 m.
A. Bieliackis atsėdėjo trejetą metų. Paleido jį anksčiau laiko ne spaudžiant R. Šimašiui ir kitoms Lietuvos institucijoms, o A. Lukašenkai nusprendus eilinį kartą imituoti posūkį į Vakarus kaip atsvarą Rusijai. O kadangi ES sankcijų Baltarusijos režimui sušvelninimą susiaurino iki reikalavimo paleisti kelis politinius kalinius, tą Minskas ir padarė.
Kai A. Lukašenka 2016 m. vėl pasiskyrė save Baltarusijos vadovu, ES sankcijas sušvelnino, o Lietuva su prezidente D. Grybauskaite ir Užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi priešakyje suskubo pritarti pragmatine vadinamai ES pozicijai. Ir nesigirdėjo tų, kurie paklaustų jų, ar tai neužveria kelių Lietuvai ateityje kalbėti apie šalies principingą užsienio politiką, laikantis bent jau tam tikrų vertybinių ir moralinių kriterijų bei principų.
Baltarusių laiškas G. Nausėdai
Prieš metus keturi baltarusių disidentai – buvęs Baltarusijos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius, partijos „Narodnaja Gramada“ pirmininkas Mikalajus Statkevičius (atsėdėjęs A. Lukašenkos kalėjimuose 7 metus), partijos „Baltarusijos krikščioniškoji demokratija“ pirmininkas Pavelas Severynecas (atsėdėjo 5 metus ir šiuo metu įkalintas), Baltarusijos liaudies kongreso narys Uladzimiras Niakliajevas (kiek kartų buvo areštuotas, sunku ir suskaičiuoti) – viešu laišku kreipėsi į išrinktąjį prezidentą Gitaną Nausėdą su perspėjimu neapsigauti dėl plačiai paplitusio vertinimo, esą A. Lukašenko yra Baltarusijos nepriklausomybės garantas.
G. Nausėda pareiškė, kad laiškas „inspiruotas“ kažkieno Lietuvoje. Maždaug taip, kaip apie baltarusių opoziciją kalba A. Lukašenka. O ministro L. Linkevičiaus reakcija į šį laišką buvo stačiai nepagarbi – maždaug, žinom mes juos, vaikšto, ir pas mane buvo užėję. Iš tiesų, jie nebuvo pas jį užėję. Nes ne kartą buvo girdėję L. Linkevičiaus požiūrį į Baltarusijos politiką: „Vyksta prekyba, jų prekių eksportas per mūsų uostą. Daug visko kompleksiškai vyksta ir mes turime viską matyti“. Čia kompleksiškai prekyba yra sulyginama su egzistencine tautai grėsme.
Kosto Kalinausko byla
Aptikus 1863-1864 m. Lietuvos su baltarusiais ir Lenkijos sukilimo prieš caro Rusiją sukilėlių, tame tarpe vieno iš jų vadų K. Kalinausko, palaikus šalia Gedimino bokšto, kilo diskusijos, kaip, kur ir su kuo tinkamai juos palaidoti. Baltarusijos inteligentijos atstovai su Nobelio literatūros premijos laureate Svetlana Aleksijevič priešakyje kreipėsi laišku į S. Skvernelio vyriausybę ir į prezidentą G. Nausėdą, siūlydamiesi atvykti ir pasitarti dėl K. Kalinausko laidojimo. Lietuvos valdžia laiško autorius atvirai praignoravo.
Pabaigai
Oficiali Lietuvos užsienio politikos doktrina – vesti vertybinę politiką. Turimi galvoje demokratijos ir tautų laisvo apsisprendimo principai. Bet pernelyg dažnai atrodo, kad Lietuvos politika nutolsta nuo skelbiamų vertybių ir virsta dvigubų standartų politika. Todėl metas į tai pasižiūrėti kompleksiškai. Visų pirma, atsiprašyti tų baltarusių, kuriuos išdavėme, apgavome ar ignoravome, o A. Bieliackiui, nors ir pavėluotai, skirti Seimo Laisvės premiją.
Vesti vertybinę politiką – atsisakyti dvigubų standartų. Ar pagalvojame, kad dvigubi standartai gali būti taikomi ir Lietuvai?