Saulius Skvernelis ir jo partija Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, esantys dabartinėje koalicijoje tik treti pagal balsų skaičių, grasindami tą koaliciją sugriauti, idant joje nebūtų asmeniškai nemėgstamo Ramūno Karbauskio, sugebėjo įtraukti Remigijų Žemaitaitį ir žemaitaitininkus į valdžios formavimą, kuriame žemaitaitininkai ir Remigijus tėra laikini instrumentai kitų tikslų įgyvendinimui.
S. Skvernelis pasinaudojo socialdemokratų baimėmis pritrūkti balsų ir šalies Prezidento silpnumu dėl savo patarėjo Frederiko Jansono, nors puikiai suprato, kad tokia koalicija kels problemų ir valstybės viduje, ir su užsienio partneriais. Valstybės reputacija šiuo atveju nebuvo svarbi.
S. Skvernelis sugebėjo apmulkinti R. Žemaitaitį ir pasiimti sau Seimo Pirmininko postą, nors pastarasis teisingai pastebėjo, kad šis postas pagal balsų skaičių logiškai priklausytų „Nemuno aušrai“.
Tuo pačiu metu S. Skvernelis pateikė į Seimo vicepirmininkės postą Agnę Širinskienę, gerai žinodamas, kad, jei prireiks, ji už šį postą paliks R. Žemaitaitį. Tokiu būdu jis toliau stiprino savo kontrolę „tam davė, o tam neteko“ ir dabar jau R. Žemaitaičio neskirs, nes staiga valstybės prestižas jam, S. Skverneliui, tapo labai svarbus.
Dabar, sėdint aukštoje Seimo tribūnoje, galima veidmainiškai moralizuoti apie atsakomybę valstybei, nes, pasak Seimo Pirmininko, atsakomybės „nuojautos neturėjimas gali kenkti valstybės prestižui, vardui, patikimumui“. Kokie žodžiai!
Nieko naujo politikoje, tačiau ši afera yra unikali savo cinizmu. Pasinaudoti R. Žemaitaičiu ir žemaitaitininkais, gauti Seimo ir Vyriausybės vadovų postus, o vėliau tyčiotis iš jo, tikintis kito žingsnio – kad jis pasitrauktų iš koalicijos, prarasdamas dalį ar net visą frakciją.
Galima buvo viską padaryti ir kitais būdais formuojant kairiųjų koaliciją, be tokios reputacinės žalos valstybei. Bet tuomet gal nebūtų Seimo Pirmininko posto S. Skverneliui.
R. Žemaitaitis ir žemaitaitininkai dabar yra lūzeriai. Atėję į valdžią su Remigijaus antisemitizmu, šios partijos Seimo nariai marginalizuojasi, ypač dėl savo lyderio liežuvio nelaikymo ir logorėjos problemų.
Deja, bet ši valdžia tampa dar vienu Lietuvos politikos manipuliacijų istorijos etapu, kai vyrauja ne valstybės interesai, reputacinės pirmenybės, o asmeniniai interesai, kurie griauna pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis ir politiniu procesu.
Veidmainiška Machiavellio antisemitinė koalicija – tai įspėjimas apie pragmatizmo ribų peržengimą, kai galios siekis bet kokia kaina kelia grėsmę demokratijos stabilumui, valstybės prestižui ir yra rimta nacionalinio saugumo grėsmė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.