Pateikiu keletą iliustracijų.
Apie kiekybę. Seimo 2004–2008 m. kadencijos metu priimti 1177 teisės aktai. 2016–2020 m. – 2572. Manoma, kad 2020–2024 m. bus priimta daugiau kaip 2300 teisės aktų. ESBO vertinimu, mūsų parlamentas, pvz., 2014–2016 m. svarstė du kartus daugiau įstatymų projektų nei Latvijos parlamentas ir tris kartus daugiau nei estai. Tai būtų atsakymas tiems, kurie sako, kad teisėkūros infliacija kyla, nes reikia perkelti ir įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) teisės aktus.
Apie kokybę. Štai veikia Visuomenės informavimo įstatymas. Jame yra net 60 sąvokų, o pats jis keičiamas maždaug 6 kartus per metus. Akcinių bendrovių įstatymas nuo 2000 m. keistas beveik 60 kartų. Tai tik keli pavyzdžiai.
Ką jau kalbėti, kaip laikomasi teisėkūros ciklo. Absoliuti dauguma priimamų teisės aktų yra parengiami jį pažeidžiant. Valstybės kontrolė ne kartą nurodė, kad vos keliems iš tūkstančių teisės aktų buvo atliktas privalomas išsamesnis ex ante vertinimas, o valstybės įstaigos (98 iš 110), kurioms pavesta atlikti teisinio reguliavimo stebėseną, to nepadarė.
Sakoma, kad svertai, kurie stabdytų teisėkūros malūnus, teoriškai veikia. Iš teisinės valstybės principo kyla reikalavimas laikytis teisinio reguliavimo stabilumo. Teisėkūros įstatyme įtvirtintos nuostatos, kurių tiesiog derėtų laikytis. Bet visa tai neveikia praktikoje.
Aiškinantis, kodėl taip yra, išskiriamos kelios priežastys.
Pirmiausia, tai lemia mūsų konstitucinė sąranga ir Seimo nario teisėkūros iniciatyvos teisė. Vakarų parlamentai yra tapę parlamentinės kontrolės institucijomis, o Lietuvoje išlieka teisėkūros parlamentas. Seimo nariams poreikis nuolat inicijuoti naujus teisės aktus kyla ir dėl to, kad visuomenėje politikų darbo kokybė ir aktyvumas vertinamas pagal pateikiamų teisės iniciatyvų skaičių.
Teisėkūros malūną suka bendra politinė kultūra: įpročiai, tradicijos, elgesio standartai, negausios politinės diskusijos, nežinojimas savo nežinojimo ribų, noras viską sureguliuoti ir piktnaudžiavimas suteikta teisėkūros diskrecija; taip pat posovietinis nepasitikėjimo institucijomis paveldas, ekspertinių išteklių stoka bei silpnumas ir t. t.
Ką daryti teisės aktų malūnui pristabdyti?
Teisėkūros proceso komponentus reiktų ne tik įtraukti į Seimo statutą, bet ir tiesiogiai sieti su ateities ekosistemos atsiradimu ir jos prognostiniu poveikiu efektyviems įstatymams kurti.
Teisėkūros modeliai. Kadangi teisinis reguliavimas nespėja su gyvenimo aktualijomis, verta nagrinėti ir taikyti EBPO valstybėse įgyvendinamus teisėkūros modelius: „smėlio dėžės“, „inovacijų greitintuvų“, teisėkūros „kibernetinio“ modeliavimo, adaptyvaus rezultatais bei bendradarbiavimu grįsto reguliavimo, imperatyvių taisyklių keitimo rekomendacijomis.
Draudimų draudimas. Reikia įstatymo, draudžiančio draudimus, ribojimus ir pan. Draudimai ir ribojimai, juolab susiję su žmogaus teisėmis ar turintys žmogaus teises ribojantį poveikį, gali būti įstatymiškai priimti tik Seimo, o ne Vyriausybės ar ministerijų lygiu.
Įstatymų konsolidacija. Būtina kompleksinė teisės aktų peržiūra, įstatymuose paliekant tik principus. Kitaip tariant, turėtume susisteminti ir jungti įstatymus į visumą, kai daugelis įstatymų normų, reguliuojančių panašius santykius, būtų perkeltos į vieną teisės aktą ar kodeksą. O pakeitus reguliavimą, dera panaikinti esamus apribojimus ir sumažinti administracinę naštą, tenkančią gyventojams ir verslui.
Įrodymais pagrįsta teisėkūra. Įrodymais gali būti įvairūs nepriklausomi tyrimai, galiojančių teisės aktų stebėsenos ir vertinimo rezultatai, būtina kaštų ir naudos analizė. Jos kokybė taip pat turi būti prižiūrima. Poveikio vertinimas turi būti proporcingas, o jis pats atliekamas kaip analitinė priemonė, o ne mechaninis pratimas.
Teisėkūra – viešas procesas, skaidrus ir demokratinis, todėl reikėtų viešinti Seimo komitetų išvadų projektus iki posėdžių. Skuba ir ypatinga skuba taikytina tik išskirtiniais atvejais. Seimas turėtų daugiau dėmesio telkti parlamentinei kontrolei, o ne teisėkūrai.
***
Prof. Raimundas Lopata yra Seimo Ateities komiteto pirmininkas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys