Yra diskutuojama apie savo tapatybę ir dažnai nukrypstama į litvinizmą, kuriuo vienokia ar kitokia forma bandoma savintis ir atimti iš Lietuvos dalį jos istorijos.
Visai naujas ir kiek netikėtas epizodas baltarusių diskusija Varšuvoje ir joje išsakytos mintys, kad jie prieš lietuvišką, etninį Vilnių ir kad jie turėtų, kaip rusėnų palikuonys, įnešti baltarusišką kultūrą į Lietuvos sostinės gyvenimą. Net būti aktyvūs politiškai ir dalyvauti rinkimuose. Kaip sakė minėtos diskusijos dalyvis, baltarusių istorikas Cimoch Akudovič: „...mums svarbi koncepcija, kad Vilnia – mūsų. Tai svarbi baltarusių naratyvo dalis. [...] Vilnia kaip vientautis, monoetninis miestas – tai ne Vilnia. [...] Didelio baltarusių skaičiaus atvažiavimas į Vilnią – tai Vilnios galimybė vėl tapti didžiu miestu. [...] būtų šaunu, kad baltarusiai dabar norėtų eiti į savivaldybę, dalyvauti politiniame gyvenime“.
Čia derėtų pasakyti keletą dalykų.
Nieko blogo, kad baltarusiai nori būti aktyvūs ir prisidėti prie Vilniaus gyvenimo. Tačiau yra ir problemų. Vilnius ir šiuo metu nėra monoetninis. Ir nėra jokio tikslo dirbtinai skatinti miesto daugiaetniškumą. Ypač baltarusiams iš Varšuvos.
Lietuva ir Baltarusija XX a. jau turėjo keletą progų tapti nepriklausomomis valstybėmis. Lietuviams tai pavyko ir 1918 m., ir 1990 m. Baltarusiams nepavyko 1918 m. Atrodo, nepavyksta ir dabar. Be abejo, yra daug priežasčių, jų tarpe ir objektyvių, kodėl taip atsitiko. Bet baltarusiai galėtų gyventi ir rūpintis, pirmiausia, Baltarusija ir jos laisve, o ne Vilniaus užkariavimu. Jei mes visi teigiame, kad Baltarusija yra okupuota, kad joje yra daugybė politinių kalinių, tai rūpestis savo gyvenimu emigracijoje, o ne išsivadavimu iš diktatūros ir Rusijos imperijos, žvelgiant iš šono, gali atrodyti įtratinai.
Tuo tarpu mes negalime pamiršti, kad Lietuvos nacionalinis interesas yra laisva Baltarusija. Ir būtų gerai, kad baltarusių emigracija Vilniuje ir Varšuvoje prisidėtų prie šio Lietuvos, Lenkijos ir Europos Sąjungos intereso.
Šiandien karas už Baltarusiją, pirmiausia, vyksta Ukrainoje. Ten kovoja dalis baltarusių. Bet ką tai rodo? Rodo tai, kad iš beveik 10 milijonų tautos ginti Ukrainos ir tuo pačiu Baltarusijos laisvę yra pasiryžę tik keli šimtai Baltarusijos piliečių.
Tą pasakius, norisi tikėti, kad tie 60 000 baltarusių, kurie šiuo metu gyvena Lietuvoje, su visa mūsų pagalba po truputį integruosis į Lietuvos gyvenimą, išmoks kalbėti lietuviškai ir prisidės ne tik prie Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų klestėjimo.