„Norėtųsi, kad partijos išpažintų vertybes, kuriomis Lietuvos užsienio ir vidaus politika vadovaujasi ir yra pagrįsta jau pakankamai ilgą laiką. Jos turėtų būti proeuropietiškos, nuoširdžiai rūpintųsi Lietuvos saugumu, pasisakytų už tvirtą šalies poziciją NATO atžvilgiu ir nuoseklios Ukrainos rėmėjos. Seimo rinkimai turi nesukelti nei menkiausių klausimų dėl mūsų užsienio politikos tęstinumo“, – sakė prezidentas.
Būtų gerai mums visiems nepamiršti šių žodžių ir visada pasitikrinti, ar tai yra autentiškai išmąstyti ar tik netyčia išsprūdę žodžiai. Nes darbai, kai, pavyzdžiui, į valstybės priėmimą yra kviečiami R. Žemaitaičio ar V. Uspaskicho partijų lyderiai, neatitinka aukščiau cituotos prezidento minties principų.
Prezidentas pageidauja kairiojo centro koalicijos ir užsienio politikos tęstinumo tuo pačiu metu, o tai iš esmės nesuderinama ir todėl vieno teks atsisakyti, ar eiti į žymius kompromisus.
Be to, siekiant nuoseklumo paramoje Ukrainai, prezidentas turėtų pasisakyti, kaip jis vertina šių partijų lyderių žodžius ir veiksmus, kai šmeižiami nuoseklūs Ukrainos paramos rėmėjai arba siūloma vadinamoji taika, kurios sąlygos yra surašytos kremliuje.
Vadinamoji kova už taiką dar sovietų laikais tapo ne tik ideologema, bet ir užsienio politikos šerdimi. Sovietai taiką naudojo kaip galios ir įtakos didinimo instrumentą. Vakaruose infiltruoti agentai, įtakos agentai, tarptautinės pasaulinės taikos institucijos – nuo Pasaulinės taikos tarybos iki pasaulinio esperantų taikos judėjimo – dosniai finansuojamos sovietų slaptųjų tarnybų. Kaip ta tema ironizavo George‘as Orwellas: „Karas – tai taika“, „Laisvė – tai vergija“, „Nežinojimas – tai jėga“.
Iš tiesų, nemažai taikos aktyvistų JAV ir Vakarų Europoje nežinojo apie dosnią sovietų paramą taikos judėjimams ar institucijomis. Praregėjimai įvykdavo tik po to, kai Vakarų šalys skelbdavo persona non grata po diplomatine priedanga dirbusius sovietų GRU ir KGB karininkus ar parlamentinių tyrimų medžiagos apie sovietų įtaką taikos judėjimams pasiekdavo spaudą.
Kiek iš tikrųjų per Šaltąjį karą kremlius išleido pinigų taikos šalininkams finansuoti vargu, ar paaiškės. Yra žinoma, kad štai karo Vietname priešininkams JAV buvo sumokėta daugiau, nei Vietnamo komunistams. Pinigų srautų padidėjimai buvo fiksuojami sulig kiekviena vadinamąja taikos ofenzyva Europoje. Pavyzdžiui, 1983 m. taikos skatinimui sovietai išleido apie 600 milijonų JAV dolerių.
Rusija tęsia „pacifistines“ tradicijas. Tai liudija ne tik Putino kalbos prieš pat užpuolant Ukrainą ir jau ją puolant. Atsiranda vis daugiau epizodų, primenančių sovietų taikytus metus Europai.
Dar 2023 m. „Washington Post“ perspėjo, kad kremlius mėgina sulipdyti antikarinę koaliciją Vokietijoje. Prieš keletą mėnesių tapo prieinami dokumentai, liudijantys, kad Rusijos karinė žvalgyba stengėsi panaudoti taikos demonstracijas Vokietijoje vykdydama platesnę operaciją, kuria siekiama paveikti viešąją nuomonę šalyje ir pakirsti paramą Ukrainoje.
Lenkijos politinėje scenoje atsirado naujas subjektas – Lenkijos antikarinis judėjimas, suburtas 2023 m. vasaryje Čenstakovoje. Jis – prieš Lenkijos paramą Ukrainai, esą tokiu būdu Varšuva bus įtraukta į NATO – Rusijos karą. „Šiandien jie nori mūsų tankų, o rytoj norės mūsų vaikų“, – pirmajame viešame pasirodyme gegužės 1-ąją pareiškė Leszekas Sykulskis, judėjimo įkūrėjas.
Jis kelių šimtų aktyvistų apsuptyje, su pusšešto tūkstančių sekėjų facebook‘e bei virš šimto tūkstančių „YuoTube“ prenumeratorių ir šiandien aiškina, kad Lenkijos parama Ukrainai neatitinka šalies nacionalinių interesų.
Daugeliui L. Sykulskis – kremliaus „įtakos agentas“. Nors aiškių sąsajų su Rusija nenustatyta, ekspertai ragina, kad tai turėtų būti ištirta daug nuodugniau.
Vargu, ar tai prisimena dabartinė vadinamoji „Taikos koalicija“ Lietuvoje, kurios lyderiai reikalauja nutraukti ginklų tiekimą Ukrainoje ir tokiu būdu pasiekti jų siūlomą taiką, o iš tikrųjų – įtvirtinti Ukrainos okupaciją.