Jei net nepritari, gal vertėjo bent laikinai patylėti, kokia prasmė buvo tai sakyti Ukrainos kovos kontekste?
Kam tą dabar reikėjo pasakyti pasauliui, Taivanui ir JAV, kai iš esmės problema dėl atstovybės pavadinimo jau buvo nurimusi? Kai vos pavyko išsikapstyti iš mūsų Prezidento sukelto tarptautinio skandalo, kai jis suabejojo, ar jis žinojo ir ar jis remia Taivano atstovybės pavadinimą?
Kokį signalą vėl gavo Taivanas? Kad viskas gali būti laikina ir neverta Lietuvai padėti su investicijomis, prekyba?
Kokią žinią gavo JAV? Kad būsima valdžia gali būti nepatikima, prokiniška?
Regis, puikiai suvokėme, kad Taivano klausimas per mūsų strateginę partnerystę su JAV padėtų spręsti mūsų nacionalinio saugumo problemas. Visų pirma, priešakinės gynybos su NATO brigada (ar net divizija) koncepcijos įgyvendinimą tikrovėje.
Padaryta didelė žala valstybės nacionaliniam saugumui ir atitinkamos institucijos tai turėtų įvertinti.
O ar iš viso įmanomas tarppartinis susitarimas dėl valstybės užsienio politikos? Gal ir įmanomas, jei jis bus surašytas tokiais bendrais žodžiais, kad susitarimas iš tiesų bus apie nieką. Ar jo kas nors laikysis? Abejotina, nes jau dabartinė ruošimo praktika rodo, kad opozicinių partijų lyderiai nesilaiko elementarių tokių dokumentų ruošimo taisyklių ir išeina į politinę viešumą su kritika, kai jų atstovai dar tik dokumentą derina.
Apskritai bandymas susitarti dėl šalies užsienio politikos prasidėjo keistai. Prezidento patarėja, užsimiršusi, kad ne patarėjai vykdo užsienio politiką, per valstietį G. Surplį bandė įpiršti S. Daukanto aikštėje parengtą projektą, kuriame nieko nekalbama apie Baltarusiją, A. Lukašenką, Ukrainos ateitį ES ir NATO, Taivaną, Kiniją. Lyg tai būtų eilinis popierius, o ne esminis dokumentas, apibrėžiantis užsienio politikos ateities bendrą vardiklį. Prezidentas patikino apie tai nieko nežinąs ir pasisiūlė būti moderatoriumi, jei to prireiks. Partijų atstovai maloniai sutiko, bet atrodė, kad racionalumas nugalės ir to neprireiks. Po skrupulingų formuluočių gludinimų susitarimo tekstas dėl užsienio politikos buvo aprobuotas partijų atstovų, kurie sakėsi informuodavę savo lyderius apie derybų eigą.
Šiaip vis supratome, kad pateikus susitarimą partijų struktūroms bus pastabų ir dėl jų vėl teks diskutuoti ir ieškoti kompromisų. Bet tada pasirodė ne pastabos, bet ultimatumai.
Tai, ką išgirdome iš valstiečių pirmininko R. Karbauskio, prisiminus jo ankstesnius teiginius apie Rusiją, Baltarusiją, Kiniją ir Taivaną, nenustebino. Teko tik dar kartą pakelti antakius, prisiminus prezidentūros bandymus inicijuoti susitarimą dėl užsienio politikos būtent per šio pirmininko atstovus.
Prie R. Karbauskio prisijungė ir G. Paluckas. Šiaip nieko keisto, žinant socdemų frakcijos Seime seniūno oportunizmą Rusijos, Baltarusijos ar Kinijos atžvilgiu.
Partijos vardu jis sako, kad „posūkis Lietuvos užsienio politikoje dėl Kinijos tikrai būtų“, jei po 2024 m. Seimo rinkimų LSDP taptų valdžios partija. „Nebūtų dvejojama ir dėl to, – pabrėžė G. Paluckas, – ar nereikėtų svarstyti Taivaniečių atstovybės pavadinimo keitimo“.
Čia keista tai, kad LSDP pirmininkė V. Blinkevičiūtė galvojo kitaip. Jau buvo viešinta jos nuomonė prabalsavus Europarlamente dėl rezoliucijos Taivano klausimu: „ES ir Taivano /.../ bendros vertybės – laisvė, demokratija, žmogaus teisės ir teisės viršenybė“, „Taivano /.../ demokratinis kelias yra strategiškai svarbus Europos demokratijoms“ ir t. t., ir pan. Pagaliau, socdemų lyderė yra pareiškusi, kad sveikina ketinimą atidaryti Taivano atstovybę Lietuvoje.
Natūralu, kad viduje partijų reiškėsi įvairios nuomonės. Bet kuri yra bendravardiklinė socialdemokratų nuomonė?
Vienintelis logiškas ir naudingas kelias valstybei būtų, jei opozicinės partijos ar patys lyderiai paneigtų pasisakymus apie Taivano politikos galimą nestabilumą po rinkimų į Seimą. Arba Prezidentas tartų žodį, kad tokie pasisakymai yra bent jau neatsakingi.
Šiandien žala padaryta, ir vargu net, ar partijų susitarimas tą žalą gali panaikinti.