Atsakymų – nedaug. Ne atsakymų – daug. Bet yra ir kelios paralelės, kilusios būnant šiomis dienomis solidarumo misijoje Izraelyje.

Lengvatikystė demokratizacijai


Kantrybė ir tolerancija radikaliai ideologijai, kuri iš esmės nepripažįsta jūsų gyvenimo būdo teisėtumo, yra didžiausias taikos ir sambūvio priešas. Bandymai per finansinius srautus, investicijas, socialines ir šviečiamąsias programas, politinių simpatikų demokratijai ugdymą, veidmainystę ir toleranciją radikalizmui atstovaujantiems kaip mažesniam blogiui, idant jie ne gąsdintų, o mokytųsi bendradarbiauti su kaimynais, pagaliau nuolaidumą informacinei propagandai ne silpnina, bet stiprina oponentus.

Be Vakarų pagalbos palestiniečių socialinei-ekonominei padėčiai lengvinti „Hamas“ nebūtų nei išplėtusi savo palaikytojų gretų ne tik Viduriniuose Rytuose, nei apsiginklavusi, nei sukūrusi įspūdingos karinės infrastruktūros.

Pamoka, galiojanti ir Rusijos atžvilgiu. Užtenka prisiminti, kiek laiko ir kiek laisvų rusų šmirinėjo po Europą, kol apsisprendė už Vladimiro Putino patvaldystę, kiek milijardų investavo Vakarai į esą sugyvenimo siekiančią Rusiją ir kiek sumokėjo už rusiškus „energijos nešėjus“.

Čia švelnios galios koncepcija – neveiksni.

Jėgos kalba


Skirtingos strateginio mąstymo logikos. Viena yra Vakarams būdingas racionalumas. Tačiau tai, kas Vakaruose vertinama, kaip esą geriau „bloga sutartis“ nei jokios, kitai pusei – Vakarų silpnumas. Kitos pusės politiniame žodyne tiesiog nėra sąvokos „silpnumas“. Pripažįstama tik jėga. Jėga prieš jėgą.

Jeruzalė ne kartą kartojo, kad Artimuosiuose Rytuose negali būti silpnas. Todėl turi būti naudojami neproporcingais vadinami veiksmai. Ir tai spalio 7-oji įrodė. Nes vis dėlto būta informacijos, kad tai įvyks. Ir ji buvo ignoruojama racionaliais kontrargumentais. Tie argumentai sakė, kad „Hamas“ neturi pajėgumų veikti nei per iškastus tunelius, nei atvirai įveikdama vadinamąją „Jericho sieną“. Todėl ir apsispręsta likti proporcingais. Tai ir buvo klaida.

Ši pamoka tinkama ir mūsų santykiui su Rusija. Jeigu Vakaruose galvojama, kad oponentams kovoti, užimti, okupuoti neapsimoka, nes bus prarasta daugiau nei įgyta, tai nepamirškime, kad ne visi oponentai taiko tokius algoritmus.

Karas – ne teritorinis, bet ideologinis


„Hamas“ strateginis sprendimas – ne kova prieš Izraelio gynybos pajėgas. „Hamas“ strateginis sprendimas – karas prieš Izraelio valstybę išnaikinant žydus. Šia prasme nėra esminio skirtumo tarp teroristinės „Hamas“, siekiančios su džihado vėliava nušluoti Izraelį, ir teroristinės Rusijos, siekiančios su „rusų pasauliu“ sunaikinti Ukrainą.

Daugiapolio pasaulio koncepcija


Tai, kas vyksta Izraelyje ir Ukrainoje – ir Europos Sąjungos (ES) vizijų apie daugiapolį pasaulį pasekmė. Prisiminkime, kaip iš Berlyno ir Paryžiaus sklido apeliacijos į jį ir kaip automatiškai sulaukdavo palaikymo Maskvoje ir Pekine. Kviesta kurti pasaulį, kuriame vyraus ne Europa, bet Kinija ir Rusija. Nekeista, nes ES visada buvo reaktyvi ir gynybinė. Ir iki šiol dažniau atliepia į faktus ir situacijas, bet jų nekuria.

Akivaizdu, kad daugiapolio pasaulio koncepcija – siaura, be globalių užmojų ir siekiamybių. Ji leidžia užsiimti tik vadinamųjų mažumų teisių užtikrinimu. Bet ir tai – selektyviai. Ginti tik palestiniečius, pamirštant tibetiečius ar kurdus – tai ir veidmainiška.

Tas pasaulis tarsi kopija Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos. Institucijos, mažiausiai veiksmingos pasaulio valdyme. Tai – geriau negu nieko. Bet čia nėra ambicingas planas. Liberalios demokratijos pergalei būtinas ne daugiapolis pasaulis. Jame neproporcingą galią įgautų revizionistinės valstybės ir jų palaikomos autokratijos ir terorizmas. Reikalinga Šaltojo karo metu pasiteisinusi struktūra. Ji turi „gerą policininką“, kuris praktiškai užtikrina demokratijos plėtrą. Vakarų civilizacija turi sutelkti galią per euroatlantinį ryšį, laiduojantį galimybę tvarkos taisyklėms pasaulyje reikštis.

Ir Izraelis, ir Ukraina – tai ir yra to ryšio likimas. Tikrovėje. Dabar.