Žinoma, šaržuoju, tačiau kone kiekvienas liberalių pažiūrų lietuvis sutiks, kad tai – labai svarbus klausimas, kurio balsavimo rezultatai bus geras lakmuso popierėlis, kuris parodys, ar vertybiškai žengiame Vakarų demokratijos kryptimi, ar toliau saugome sovietmečio palikimą diskriminuoti kitokius žmones.
Vis dėlto, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, šis balsavimas yra daug svarbesnis valstiečiams. Ir visoms kitoms partijoms, kurių nariai nagais bei dantimis priešinasi tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimui: Darbo partijai, reikšmingai daliai demokratų vardan Lietuvos, daliai socdemų ir krūvai kitų neparlamentinių partijų.
Kol tos pačios lyties asmenų santykiai nėra reglamentuoti Lietuvoje, didžioji dalis šių partijų su lietuviškosios dešinės partijomis regionuose gali konkuruoti vienu vieninteliu argumentu: „mes neleisime griauti tradicinės šeimos, mes priešinsimės homoseksualių asmenų santykių įteisinimui.“ Būtent šiuo klausimu kuriama takoskyra, verčianti rinkėją pasirinkti tarp vienos ar kitos partijų grupės.
Užaugau regione – Kėdainiuose, – tad visiškai nesistebiu tokiu cinišku požiūriu į laisvanorišką žmonių apsisprendimą kurti bendrą gyvenimą, nes ši pozicija tuose kraštuose yra politiškai labai efektyvi. Priklausomai nuo klausimo formuluotės, tarp 50–70 procentų mūsų bendrapiliečių nepalaiko tos pačios lyties asmenų sąjungos įteisinimo. Tai reiškia, kad šioms partijoms užtenka reikšti stiprią opoziciją šiuo klausimu, kad mobilizuotų reikšmingą dalį rinkėjų regionuose.
Tvirtai palaikau tos pačios lyties asmenų teisę į oficialius santykius, tačiau puikiai suprantu bendrapiliečius, kurie šiuo klausimu yra daug skeptiškesni – žmogaus prigimtyje yra užkoduota bijoti to, ko nepažįstame. Tiesa yra tokia, kad dauguma lietuvių nepažįsta atvirai homoseksualių žmonių, todėl natūraliai priešinasi šių žmonių teisėms.
Ši natūrali baimė diktuoja, kad tos pačios lyties asmenų santykių klausimas yra svarbiausias koziris daugelio partijų kaladėse – griauti yra daug lengviau negu statyti. Sakyti „ne“ iniciatyvoms yra daug patraukliau negu pasiūlyti realią, komplikuotą, neišvengiamai kompromisų kupiną, tačiau pridėtinę vertę visuomenei kuriančią viešąją politiką. Žmonių baimė – valiuta, kurią populistinės partijos labai geru santykiu konvertuoja į balsus.
Todėl balsų medžioklė per pasipriešinimą „LGBTQ+ ideologijai“ yra daug paprastesnė taktika negu nuolatinis bendravimas su ekspertais ir pilietine visuomene ieškant sudėtingų, moksliškai pagrįstų kelių sprendžiant Lietuvą vis dar, it vėjaraupiai vaiką, varpančią pajamų nelygybę ar kuriant pamatuotas strategijas mūsų šalies demografijos krizei valdyti.
Būtent dėl šių motyvų populistinėms jėgoms yra gyvybiškai svarbu, kad Civilinės sąjungos įstatymas nebūtų priimtas. Išsprendus šį klausimą, kelio atgal šioms partijoms nebebus – absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų nepajus jokio skirtumo savo gyvenimuose ir tai parodys, kad tos pačios lyties asmenų teisė kurti bendrą šeimos ūkį neblogina jų kasdienybės ir apskritai nėra jau toks reikšmingas reikalas, kaip rodėsi iki tol.
Net itin poliarizuotoje Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenėje palaikymas homoseksualių asmenų santuokai po jos įteisinimo 2015 metais šoko nuo trapaus 55 procentų palaikymo iki 71 procento 2022 metais. Nes skeptiškoji visuomenės dalis gavo progą pajusti ir įsitikinti, kad toks žingsnis niekaip neriboja jų teisių ir neblogina kasdienės buities.
Kad ir kokia būtų šio klausimo baigtis Seime, liberali mintis ir ją atstovaujančios politinės jėgos išgyvens – ar šioje kadencijoje, ar vėliau, Lietuvos piliečių lygybė triumfuos ir tos pačios lyties asmenų santykiai bus pripažinti valstybės. Tai neišvengiama, nes šiuo keliu jau yra nuėjusios beveik visos Vakarų demokratijos, į kurias mes nuolat siekiame lygiuotis faktiškai visuose kontekstuose. Ir jų patirtys rodo, kad žmogaus teisės nėra nulinės sumos žaidimas – suteikus teises homoseksualiems asmenims, likusios visuomenės teisės niekaip nesumažėja.
Tuo tarpu valstiečiams – ir kitiems jų pozicijai šiuo klausimu prijaučiantiems veikėjams politiniame lauke – šio klausimo sprendimas gali tapti jų pamatus drebinančiu reiškiniu, kadangi iš jų rankų būtų išmušta bemaž stipriausia visuomenę poliarizuojanti korta.
O kitą tokį kozirį iš krūvos ištraukti gali būti per sunku.