Lietuvos gandrai prastovose
Yra trys pagrindiniai būdai, kaip šalies darbo rinką išlaikyti stabilią: gimdyti daug vaikų, kurie vėliau pakeis senstančius darbuotojus, priimti daugiau imigrantų arba kuo ilgiau darbo rinkoje išlaikyti vyresnius žmones.
Nėra jokios staigmenos, kad dauguma politikų ir rinkėjų pirmenybę teikia vaikų gimdymo keliui, kad šalies gimstamumo rodiklis siektų 2,1 (tiek vidutiniškai vaikų turi pagimdyti viena moteris, kad būtų palaikomas stabilus vietinės populiacijos dydis). Vis dėlto, Lietuvoje ir kitose Vakarų šalyse pirmenybę šiam keliui, rodosi, teikia visi, išskyrus tuos, kurie turėtų susilaukti tiek daug vaikų.
Tad gimstamumo rodikliai mažėja ir mažėja jau kurį laiką, nepaisant politikų (kartais ne visada nuoširdžių) pastangų. Šiuo metu visi turimi duomenys apie mūsų ir kitų valstybių praktiką rodo, kad mąžtančio gimstamumo reikšmingai pakeisti taikant viešosios politikos priemones beveik neįmanoma.
Religija, kultūra ir puoselėjamos vertybės turi daug didesnį poveikį piliečių norui gimdyti vaikus. Ir tai yra sritys, kurių liberalios demokratijos, kokia yra Lietuva, nepajėgia reguliuoti. Ir visa laimė.
Galvos skausmą kelianti greitai mažėjančio gimstamumo problema Vakarų Europos šalis užklupo dar 1970-aisiais. O aštuntasis dešimtmetis į Baltijos šalis atėjo tik po Sovietų Sąjungos žlugimo dešimtajame dešimtmetyje. Kartu atsirado ir gimstamumo iššūkiai, panašūs į tuos, kurie iki tol vešėjo kitoje geležinės uždangos pusėse.
Pavyzdžiui, 1990 m. Lietuvos gimstamumo rodiklis viršijo 2, tačiau šio tūkstantmečio pradžioje jis nukrito iki vos 1,39. 2015 metais pasiekė ne puikų, bet ir ne siaubingą rezultatą – 1,63, kuris atspindėjo bendrą Baltijos šalių tendenciją: Latvijos rezultatai buvo šiek tiek geresni nei Lietuvos, o Estija liko trečia su 1,53 siekiančiu rodikliu. Gimstamumas lakstė amerikietiškais kalneliais: nosimi žemyn, tada šiek tiek į viršų.
Tačiau Latvija ir Estija savo gimstamumą tokiame lygyje ir stabilizavo, o Lietuva savojo dugno dar nebuvo pramušusi ir pernai gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,18 – tai mažiausias rodiklis, užfiksuotas per visą šios statistikos rinkimo laikotarpį mūsų šalyje.
Negalima sakyti, kad Vyriausybė visiškai nebando spręsti problemos – Lietuvoje yra gana dosni motinystės ir tėvystės atostogų politika, mokami vaiko pinigai už kiekvieną atžalą iki pat pilnametystės. Tačiau kol kas bet kokie bandymai problemą spręsti yra absoliučiai nevaisingi.
Vis dėlto, tai nėra tik mūsų šaliai unikali nesėkmė – Lietuva yra ilgame šalių sąraše, kurios dar nerado veiksmingų priemonių savo natūralaus gyventojų skaičiaus mažėjimui sustabdyti.
Importinis gelbėjimosi ratas
Dauguma šalių, susiduriančių su nuolat mažėjančiu gimstamumu, darbo rinkos problemas imasi spręsti kitu būdu – migracija. Ši sritis yra daug pavaldesnė politikų reguliavimui negu gimstamumas. Tad jie nesibodi šios galios panaudoti.
Net neskaičiuojant neteisėtos migracijos, Europos Sąjunga (ES) kasmet priima vis daugiau imigrantų iš trečiųjų šalių – 2022 m. į ES atvyko 3,5 milijono teisėtų migrantų. Žinoma, ne visa legali migracija skirta darbo jėgos trūkumams užpildyti, nes nemažai imigrantų į ES pateko dėl suteiktos prieglobsčio teisės, ypač po to, kai teroristinių polinkių turinti mūsų kaimynė pradėjo savo plataus masto invaziją į Ukrainą – vien tik ukrainiečiai sudarė beveik 400 tūkstančių asmenų, gavusių leidimą gyventi ES tais metais.
Tačiau negalima paneigti, kad didžioji dalis imigrantų priimama vienu tikslu – užpildyti darbo jėgos trūkumus, atsiradusius dėl santykinai mažų atlyginimų arba nepakankamai patrauklių darbo sąlygų.
Migracijos politikos scenarijus yra gana panašus visose Vakarų šalyse: verslo interesai spaudžia politikus priimti daugiau imigrantų kaip paprasčiausią būdą išlaikyti ekonomikos augimą; politikai spaudimui nusileidžia ir migrantų skaičius išauga; vyriausybėms sunkiai sekasi tinkamai integruoti naujakurius, vietos gyventojai pyksta ir reikalauja pokyčių; jei esama politinė valdžia nesureaguoja į šiuos reikalavimus, iškyla kraštutinių dešiniųjų partijos.
Lietuva irgi atrodė gan tiksliai atkartojanti šį scenarijų, tačiau sėkmingai kitų valstybių radikalų pasikinkytas migracijos baubas verčia strategiją permąstyti ir mūsų pagrindinės srovės politikus. Prezidentas Gitanas Nausėda atviru tekstu pripažįsta, kad tai yra viena iš priežasčių siekti apriboti imigraciją.
„Todėl mums tikrai laikas stabdyti arklius, nes matome, kad imigracijos tema yra labai aktuali, ir kaip matote iš Vokietijos pavyzdžio, net lemia rinkimų rezultatus“, – sakė prezidentas po to, kai „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) sėkmingai pasirodė neseniai vykusiuose regioniniuose rinkimuose.
Ne tik žodžiais, bet ir darbais šis politikų nerimas dėl migracijos srautų parodomas. Šią vasarą Seimas priėmė įstatymą, kuris riboja į Lietuvą dirbti atvykti galinčių ne ES piliečių skaičių iki maždaug 40 tūkst. per metus. Šis sprendimas buvo reakcija į greitai augantį imigracijos iš ne ES šalių tempą, kuris beveik patrigubėjo nuo 2019 metų – ir tai neskaičiuojant nuo karo bėgusių ukrainiečių.
Taigi, lubos imigracijai yra uždėtos ir visuomenės bei politikų nuotaikos rodo, kad tos lubos gali nebent žemėti. Tad turime situaciją, kai Lietuvos darbo rinkos stabilumui palaikyti nėra pakankamai vaikų dėl asmeninių žmonių sprendimų ir nebus pakankamai imigrantų dėl valdžios sprendimų.
Kai planas A yra neįgyvendinamas, o planas B – nepageidaujamas, tenka pradėti galvoti apie planą C.
Sidabrinė viltis
Atsižvelgiant į mažą gimstamumą ir pačių nustatytas ribas dėl galimybių pritraukti darbuotojų iš užsienio, Lietuvai lieka vienas variantas – padaryti daugiau su tiek pat. O tam reikia efektyvesnio esamų žmogiškųjų resursų panaudojimo, įskaitant ir vyresnio amžiaus žmones.
Ir čia nėra kalbos apie tolesnį pensinio amžiaus kėlimą ir neišvengiamą darbą iki grabo lentos. Užtarnautas poilsis yra šventas reikalas, tačiau ne visos vyresnės rankos ir protai dar iki pensinio amžiaus yra tinkamai įdarbinami, o dalis senjorų mielai tęstų darbus ir sulaukę 65 metų.
Lietuva, iš pirmo žvilgsnio atrodo, gana gerai tvarkosi su vyresnio amžiaus žmonių išlaikymu darbo rinkoje – 2023 m. dirbo 69,1 proc. 55–64 metų amžiaus gyventojų, o tai viršija ES vidurkį.
Tačiau Lietuvos vyresnio amžiaus darbo jėgos iššūkiai tampa ryškiau matomi pažvelgus giliau – pavyzdžiui, vyresni lietuviai nori kuo greičiau pasitraukti iš darbo. Beveik 68 proc. vyresnių nei 50 metų lietuvių jau norėtų išeiti į pensiją, palyginti su 46,6 proc. Europos vidurkiu.
Be to, net 90 proc. vyresnio amžiaus darbuotojų Lietuvoje nurodo, kad finansinė būtinybė yra pagrindinė priežastis, dėl kurios jie lieka darbo rinkoje.
Nėra nieko blogo dirbti tik dėl darbo užmokesčio, bet tokia didelė dalis dėl to dirbančių vyresnių darbuotojų indikuoja, kad šis darbo jėgos segmentas yra labai nemotyvuotas, o tai neleidžia realizuoti jų profesinio ir šalies ekonominio potencialo.
Vyresnių darbuotojų motyvacijos trūkumas likti aktyviems nėra tik ekonominis iššūkis, tai turi ir socialinę dimensiją – Lietuvoje yra vienas didžiausių laimės atotrūkių tarp jaunų ir senų žmonių visoje ES pagal naujausią Pasaulio laimės ataskaitą. Didesnis atotrūkis fiksuojamas tik Kroatijoje ir Bulgarijoje. Savanoriškas senjorų įtraukimas į darbo rinką yra vienas iš raktų į jų laimės didinimą, taip gerinant ir visos visuomenės gerovę.
Ar galima ką nors padaryti gerinant šią situaciją Lietuvoje, ar šios problemos imunitetas politikų sprendimams toks pats stiprus, kaip ir gimstamumo klausimu?
Nėra vienos sidabrinės kulkos šiai problemai. Tačiau politikos formuotojai gali rasti šiek tiek amunicijos viešosios politikos šovinių dėžėje, kuri padėtų kovoti su kokybiško vyresnių žmonių išlikimo darbo rinkoje problema.
Pirmiausia dėmesį reikėtų sutelkti į mokymąsi visą gyvenimą. Lietuva gerokai atsilieka nuo ES vidurkio pagal 25–69 metų žmonių dalyvavimą švietimo ir mokymo programose: Lietuvoje šis rodiklis yra 31,4 proc., o ES – 46,6 proc. Daugiau nei ketvirtadalis žmonių dirba darbą, kuris neatitinka jų kvalifikacijos.
Suaugusiųjų mokymosi, kuris padeda atnaujinti ir patobulinti jau turimus įgūdžius, skatinimas yra būtinybė norint spręsti šią problemą. Tai padėtų vyresnio amžiaus žmonėms išsaugoti įgūdžius, kurie atitinka jų kvalifikaciją ir tebėra aktualūs darbo rinkoje. Deja, šiuo metu Lietuvoje vyresni žmonės turi gerokai mažiau galimybių tobulinti savo įgūdžius mokydamiesi – tik kas penktas 50–59 metų asmuo sulaukia kvietimo mokytis, kai 15–29 metų kategorijoje tokio kvietimo sulaukia kas trečias.
Vyresnio amžiaus žmonių sukauptų įgūdžių efektyvesnis realizavimas yra tik trečdalis problemos sprendimo. Amžiaus diskriminacija iš darbdavių pusės yra kultūrinė problema, kurią irgi reikia rimčiau spręsti politikos formuotojų įrankiais. Juntamoji diskriminacija dėl amžiaus Lietuvoje yra viena didžiausių Europoje. Amžių kaip diskriminacinį veiksnį darbo rinkoje suvokia 12 procentinių punktų daugiau lietuvių negu ES vidurkis. Efektyvesnė kontrolė dėl diskriminacijos amžiaus pagrindu ir tai atgrasančios sankcijos turi būti įdarbintos sprendžiant šią problemą. Tačiau problema imtų spręstis ir savaime, sustiprinus vyresnio amžiaus žmonių įgūdžių atnaujinimo programą.
Galiausiai, nereikia nuneigti amžėjimo realybės – vyresniems žmonėms reikia daugiau lankstumo darbe. Tinkamai reglamentuojant šiuos aspektus, galima padėti jiems išlikti darbo rinkoje ilgiau. Sveikata, sumažėjęs energijos lygis ir šeimyninė situacija gali būti priežastys, dėl kurių žmogus pasirenka pasitraukti iš darbo rinkos arba lieka joje tik dėl finansinių motyvų. Lankstesnis darbo grafikas, geriau sureglamentuotas ir labiau skatinamas darbas nevisu etatu, papildomi laisvadieniai, paskatos darbdaviams, kurie pritaiko sąlygas vyresniems žmonėms – šie politikos instrumentai gali padėti užtikrinti, kad žmonės galėtų likti darbo rinkoje ir likti laimingi joje.
Pabaigai
Lietuva nėra pirmoji, gavusi tokią iššūkių puokštę, nebus ir paskutinė. Vis tik dabartinis aplinkybių derinys yra gana neįprastas dėl gana ankstyvo šalies posūkio migracijos stabdymo kryptimi. Tai serviruoja naujovišką galvosopį politikams: kaip išlaikyti augančią ekonomiką tokiomis darbo rinkos sąlygomis?
Ar vyresnio amžiaus asmenų potencialo realizavimas darbo rinkoje išspręstų visas problemas Lietuvai? Ne, bet tai duotų papildomo laiko.
O laikas šiuo atveju yra kritinės svarbos. Turėdama papildomo laiko, Lietuva gali tikėtis, kad kažkur bus atrasta veiksmingesnė šeimos politika, skatinanti didesnį gimstamumą, kurią mes galėtume sėkmingai pritaikyti.
Taip pat per tą laiką galima lėtai, bet užtikrintai tobulinti integracijos procesus ir infrastruktūrą, būtiną sklandžiam užsienio piliečių priėmimui į šalį ir jos darbo rinką.
Tai taip pat gali padaryti mūsų vyresnius žmones laimingesnius per juos geriau įprasminantį aktyvumą. O galų gale, ar ne suteikti daugiau laimės savo piliečiams turi būti kiekvienos valstybės tikslas?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.