Turėsime ginkluotis žiniomis ir daug aiškinti visuomenei, kaip stiprinti imunitetą, laikytis asmens higienos, kokiais atvejais naudoti apsaugos priemones. Gydymo įstaigose teks keisti iki šiol galiojusias paslaugų pacientams teikimo tvarkas.
Tačiau vienas pirmųjų prioritetinių žingsnių, kurį, esu įsitikinusi, neatidėliodami privalome žengti – tai pakitusiai situacijai pritaikyti socialinės apsaugos sistemą.
Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, labiausiai nuo koronaviruso infekcijos nukentėjo pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Pas mus daug šnekama apie verslo, pramonės, energetikos, bankininkystės sektorių nuostolius, bet kone jokio viešo kalbėjimo apie neturinčius artimųjų, senus, neįgalius, savimi negalinčius pasirūpinti žmones.
Socialiai pažeidžiamiausiųjų situaciją per karantiną galėčiau apibūdinti taip:
1. Daugiausia susirgusių ir mirusių nuo koronaviruso infekcijos Lietuvoje žmonių – priklauso rizikos grupėms arba yra slaugos ir globos įstaigų gyventojai. Europos mastu skaičiuojama, kad beveik pusė visų susirgimų ir mirčių dėl koronaviruso įvyko globos namuose.
2. Nebuvo fiksuojama ir nežinoma, kiek susirgimų COVID-19 tarp vienišų žmonių, turinčių judėjimo, klausos ir kalbos, protinę ar kitą negalią, gaunančių slaugos paslaugą į namus. Tokių Lietuvoje yra apie 17,8 tūkst. Niekas nesidomi, ar jie turi asmens apsaugos priemonių, su kuo kontaktavo, neatliekami tyrimai, ar jie neužsikrėtę koronaviruso infekcija.
Gerai, jei tokiu žmogumi pasirūpina bendruomenės nariai. O jeigu žmogaus globėja – tik valstybinė socialinės apsaugos sistema? Tuomet tikėtinas scenarijus, kad, vienišas žmogus, sakykime, turintis demensijos sutrikimų, sukarščiavęs ar pradėjęs dusti neišsikvies Greitosios medicinos pagalbos, apie tai, kad jis susirgo koronaviruso infekcija, niekas nesužinos. O kai sužinos, bus jau dramatiškai per vėlu.
3. Socialiniai darbuotojai, teikiantys vienišiems ir negalią turintiems žmonėms slaugos paslaugą į namus, paskelbus ekstremaliąją situaciją nebuvo prilyginti medicinos darbuotojams ir tokio aprūpinimo apsaugos priemonėmis, kaip medikai, nematė nė iš tolo. Todėl neretai jie net nerizikuoja užsukti pas vienišą senuką ar neįgalų žmogų į namus: būtiniausių produktų krepšelį kartą per savaitę palieka už lauko durų.
O jei žmogus neturi jėgų atsikelti ir atžingsniuoti pasiimti tų produktų? O jei jam paūmėjo Alzheimerio liga ir jis nesuvokia, kad reikia pasiimti produktus? O jei jis apskritai... nebegyvas? Tragedija. Bet negalime kaltinti socialinio darbuotojo, turinčio ir atsakomybės jausmą, ir jautrią širdį, bet neturinčio vienkartinio impregnuoto chalato, apsauginių akinių ir respiratoriaus FFP3.
Vykdant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią įgyvendinti yra įsipareigojusi ir Lietuva, ir mūsų Socialinių paslaugų įstatymą, kuo daugiau socialinių paslaugų turi būti teikiama asmens namuose. Ir tai visiškai teisinga nuostata. Tačiau ar kas girdėjote atsakingų asmenų, valstybės tarnautojų, socialines gaires formuojančių politikų diskusiją, kaip suteikti paslaugas žmogui ir padėti jam susitvarkyti, kai šalyje epidemija ir karantinas?
Šią problemą paliekant pilkojoje zonoje, tylos ledus pralaužė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, pastebėjęs, kad namuose gaunamų paslaugų stabdymas bei socialinė distancija karantino metu gali labai neigiamai paveikti jau ir taip izoliuotus slaugos reikalaujančius arbą negalią turinčius žmones, o krizė sukuria labai realią riziką tokių asmenų absoliutaus skurdo rodiklio augimui ir socialinės atskirties didėjimui.
Bendraujant su Kauno krašto neįgaliųjų draugijos pirmininke Jolanta Beresnevičiene, ji patvirtino, kad problema tikrai egzistuoja. Daugelis žmonių su negalia yra vieniši, serga demensija, kiti vos pajėgia pereiti per savo kambarį, nemaža dalis neturi jėgų nei nusiprausti, nei apsišluoti, nei patalynės persivilkti, nei šiukšlių maišo atnešti iki durų, nei to maisto krepšelio, kurį socialinis darbuotojas atgabena iki durų, atsinešti iki stalo. Yra šeimų, kurioje asmuo su negalia gyvena kartu su savo senyvo amžiaus tėvais.
Iki koronaviruso epidemijos tokie žmonės, padedant į namus ateinančiam socialiniam darbuotojui, gebėjo gana šauniai tvarkytis gyvendami savo namuose. Tačiau prasidėjusi krizė buvo griaunantis veiksnys. Adaptuoti socialinės rūpybos sistemą naujai situacijai Lietuva nesugebėjo.
Ko Lietuva nepadarė? Pritarsiu Kauno krašto neįgaliųjų draugijos pirmininkei: epidemijos, krizės metu socialinis darbuotojas turi būti kaip greitoji pagalba, kaip ugniagesys per gaisrą. Jo pareigybė nuo pat pradžių privalėjo būti prilyginta būtinajai pagalbai, o teikiama paslauga įteisinta kaip būtina ir nepertraukiama. Socialinio darbuotojo pagalba į namus privaloma mažiausiai kartą per savaitę ir ji turi būti teikiama tiesiogiai – tai padedant lankomam žmogui atlikti būtiniausias asmens higienos procedūras, apsitvarkyti, pasigaminti pavalgyti ir panašius dalykus.
Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas turi būti aprūpintas kaip medikas – visa specialia apranga, visomis asmens apsaugos priemonėmis, apsaugant ir klientą, ir save.
Ar Lietuvoje paskelbus karantiną socialiniai darbuotojai gavo būtinų asmens apsaugos priemonių (AAP) komplektus, kad ir 1–2 saugumo lygio (iš viso jų nustatyti penki) – kas 4 val. keičiamų vienkartinių kaukių, pirštinių? Ne. Tik praėjus daugiau nei mėnesiui nuo karantino pradžios paskelbtas vyriausybės nutarimas, kad socialiniams darbuotojams AAP turi pirkti savivaldybės, o vėliau esą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) kompensuos šias išlaidas. Kur šis nutarimas klajojo šešias savaites? Kodėl jo nebuvo tarp prioritetų?
Yra ir daugiau klausimų, į kuriuos norėtųsi sulaukti atsakymų. Vos paskelbus karantiną prasidėjo medikų mokymai apie apsaugos priemones. Kiek per karantiną apmokyta socialinių darbuotojų, savanorių? Kai nuslūgs ši, bet ateis kita koronaviruso banga, kiek turėsime specialistų, bendruomenių atstovų, kurie ne tik norės, bet ir galės lankyti globos reikalaujančius žmones namuose?
Ir apskritai, ar yra planas, kaip ekstremalioje situacijoje organizuoti socialinę pagalbą namuose, kad paslaugos būtų prieinamos ir saugios? Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus mano, kad Lietuva tokio plano neturi.
Bet gal ši krizė paskatino tokį planą kurti? Ar yra parengta strategija, kaip per kitą krizę bus apsaugoti pažeidžiamiausieji mūsų visuomenės nariai: vieniši senyvo amžiaus žmonės, žmonės su negalia, žmonės, kurie dėl ligos ar negalios negali savimi pasirūpinti? Kokios yra numatytos ilgalaikės priemonės?
Kadangi oficialiai tokia informacija neskelbiama, šiuos klausimus adresavau Socialinių reikalų ir darbo ministerijai. Turime teisę sužinoti, kaip rengiamasi pasirūpinti tais, kurių savimi nepasirūpins. Tai ne tik socialinės apsaugos, bet ir visos visuomenės brandos egzaminas.