Kauno rajono žmonės surinko daugiau nei 26 tūkstančių parašų, o Seimas 78 balsais pritarė socialdemokratų – mano ir kolegos Juliaus Sabatausko – teiktoms pataisoms, ir nuo šiol įstatymiškai ne grupelė žmonių lems administracinių teritorijų pokyčius, o daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių tos teritorijos gyventojų.
Kauno rajono žmonės apgynė savo teisėtus interesus ir diskutuoti tarsi neliko apie ką. Tačiau ne – ši istorija dar nesibaigė! Kauno meras toliau tęsia savo žygį į Kauno rajoną: daromas spaudimas darželinukus auginančioms šeimoms, vyresniojo brolio tonu auklėjami gretimos savivaldybės vadovai. Negana to, visai neseniai paskelbtas ir naujausias V. Matijošaičio siekis šeimininkauti Kauno rajone: „Kaunas svarsto galimybes statyti naują tiltą per Nevėžį ir tiesti kitą kelią Jurbarko link.“
„Raudondvario tiltas nebeatitinka šiandieninio transporto apkrovimo (...). Iniciatyvos imamės mes, svarstydami tokias galimybes. Tereikia išspręsti formalumus, nes kol kas anapus Nevėžio – ne Kauno miesto savivaldybės teritorija“, – aiškina apie „laikinas kliūtis“ Kauno meras.
Žodžiu, ponas V. Matijošaitis, matyt, nutaręs, kad Kaune spręstinų klausimų nebeliko, nusprendė tvarkyti reikalus Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, o gal ir Jurbarke – tiesti magistralę panemuniais, vaizdingiausiose Raudondvario ir Kulautuvos seniūnijų vietose.
Tokie objektai, kaip naujas tiltas per Nevėžį arba kelias Jurbarko link, – nacionalinės kelių politikos reikalas: nei tiltų, nei aplinkkelių, nei magistralinių kelių savivaldybės pačios netiesia. Tačiau Kauno meras yra įsitikinęs, kad ir už miesto ribų gali šeimininkauti.
Nesvarbu, kad kauniečiai internete viešina informaciją apie blogėjančią Kauno miesto gatvių būklę, įstrigusius Dainų slėnio ir stadiono projektus, kad dėl triukšmo ir taršos protestuoja Palemono gyventojai, kad grobuoniška urbanistinė plėtra gražiausiose Kauno vietose įgauna vis didesnį pagreitį. Reikalai Kauno rajone šiuo metu ponui V. Matijošaičiui, regis, aktualesni nei jo vadovaujamame mieste.
Dabar per žiniasklaidą formuojama visuomenės nuomonė, neva, visi kiti nesugeba, tik Kauno miesto meras puikiai išmano, kaip tvarkytis Lietuvoje. Apie šią platinamą informaciją kalbama ir 12 žinomų mokslininkų bei nevyriausybinių organizacijų lyderių pasirašytame kreipimesi, kuris neseniai pasiekė LR Prezidentą Gitaną Nausėdą ir kitus šalies vadovus.
Vienas pasirašiusiųjų profesorius Gediminas Merkys neabejoja, kad melagingų stereotipų platinimas skirtas psichologiškai ir politiškai išpurenti dirvą destruktyviems veiksmams, nukreiptiems prieš žiedines savivaldybes. Profesorius žino ne vieną ES šalių pavyzdį, leidžiantį sąmoningu klaidinimu vadinti mūsų visuomenei brukamus teiginius, neva priemiesčių savivaldybės yra „sovietinis reliktas“, o jų gyventojai esą nepagrįstai naudojasi viešosiomis paslaugomis, gyvena kitų savivaldybių sąskaita, todėl tokias savivaldybes reikia naikinti.
Nieko panašaus, teigia mokslininkai. Jie į šipulius mala dar vieną oligarchinį V. Matijošaičio stereotipą – esą savivaldoje reikia tvarkytis kaip versle. „Savivaldybių veikla, – akcentuoja 12 mokslininkų bei nevyriausybinių organizacijų lyderių, – negali būti vykdoma pagal verslo modelį, nes verslas remiasi naudos siekimu siaurai interesų grupei, o vietos savivalda siekia viešojo gėrio visiems.“
„Šešios mūsų šalies žiedinės savivaldybės yra optimalaus dydžio, daugelio jų socialiniai ekonominiai rodikliai, ypač Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus rajonų, – vieni geriausių šalyje. Skirtingai nuo kitų savivaldybių, čia stabiliai auga gyventojų skaičius, gerėja gyvenimo kokybė“, – pabrėžia prof. G. Merkys.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis ragina šalies vadovus demokratinės savivaldos tobulinimo klausimą vertinti kaip prioritetinį nacionalinio lygmens uždavinį, kuris turėtų atsirasti visų LR centrinės valdžios grandžių darbotvarkėse.
Kreipimosi į šalies vadovus autoriai pastebi demokratinei savivaldai pavojingas tendencijas: nors praėjusių metų pabaigoje socialinius protestus išprovokavę užmojai priblėso, bet ir toliau aktyviai vyksta Kauno rajono gyventojų diskriminavimas, šantažavimas, kuriamos dirbtinės kliūtys darniai teikti viešąsias paslaugas regiono mastu, keliama įtampa bendruomenėje.
Tiltą per upę galima statyti, tačiau paskelbus karą kaimynams ir griaunant demokratinę savivaldą jis kito kranto nepasieks. Pirmiausia reikia tiesti bendradarbiavimo tiltus, kurie padėtų suvienyti regiono savivaldybių, kitų atsakingų institucijų jėgas, kad būtų priimti gyventojams geriausi sprendimai, konsoliduoti ištekliai, kad būtų siekiama naudos visai bendruomenei. Taip elgiasi demokratinis pasaulis, kuriam iš tiesų rūpi viešasis gėris, o ne siauri grupiniai interesai.
Apie tai kalbama dvylikos mokslininkų ir visuomenininkų kreipimesi, kuris, mano įsitikinimu, galėtų tapti atspirties tašku nacionalinio lygmens diskusijai apie demokratinės savivaldos tobulinimą Lietuvoje.