Raminta Popovienė. Keturių dienų darbo savaitė – kam ir kodėl tokios reikia

Pokyčių sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų tinklo plėtroje reikia seniai. Tai sritys, su kuriomis man teko ir tenka nemažai susidurti. Dabar, matau, kad pertvarkų šios sritys ėmė prašyte prašytis dar ir dėl netikėtai mus kaip ir visą pasaulį užklupusio koronaviruso bei karantino iššūkių.

Kaip ir visa Europa, esame senstanti ir vis labiau serganti visuomenė. Remiantis Europos komisijos Europos senėjimo ataskaitos duomenimis, vyresnių nei 65 metų žmonių ES, o taip pat ir Lietuvoje, per pastarąjį dešimtmetį padaugėjo beveik 3 procentais. Skaičiuojama, kad vyresnių žmonių dalis visuomenėje toliau didės.

Turime visuomenės grupes, kuriomis privalome pasirūpinti, ir tai, kaip mes sugebėsime padėti savo visuomenės silpniausiai grandžiai, lems bendrą šalies pažangos tempą. Kad ir kaip didžiuotumėmės BVP rodikliais, niekur nepabėgsime nuo fakto, jog socialinės pagalbos ir paramos gavėjų skaičius Lietuvoje anaiptol nemažėja. Tendencijos rodo, kad šie skaičiai nesiliaus augti.

Prognozės neteikia optimizmo ir dėl visuomenės sergamumo. Visose amžiaus grupėse daugėja žmonių, besikreipiančių dėl neįgalumo nustatymo. Plečia mastą širdies ir kraujagyslių ligos, onkologiniai ir endokrininiai susirgimai, alergijos, genetiniai sutrikimai. Gyvename naujos virusinės infekcijos COVID-19 pandemijos fone. Kas žino, su kokia nauja masine epidemija susidursime dar po poros metų?

Demografinės ir visuomenės sveikatos prognozės verčia ruoštis iššūkiams ir socialinės rūpybos, ir sveikatos apsaugos sistemas.

Socialdemokratai savo rinkimų programoje numato, kad socialinių darbuotojų teikiamos paslaugos – tai ne išlaidos, o investicija, kurianti valstybei ekonominę naudą ir saugią aplinką jos piliečiams. Šių paslaugų vis daugiau reikės mūsų senėjančioje visuomenėje. Todėl iki 2024 m. būtina žymiai išplėsti socialinių paslaugų infrastruktūrą kooperuojant valstybės ir savivaldybių biudžetų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei privačias lėšas, o taip pat dalį lėšų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo.

Siūlome sukurti saugias darbo sąlygas socialiniams darbuotojams, pasirūpinti jų derama kvalifikacija. Jų darbo užmokestis turėtų didėti ne tik kartu su atlyginimų didinimu kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams, bet ir savivalda turėtų vykdyti įstatymą dėl darbo užmokesčio didinimo.

Socialdemokratai savo rinkimų programoje numatė didelių pokyčių ir sveikatos apsaugos sistemoje. Numatėme keisti dabartinę situaciją, kai Lietuvoje medicinos personalo atlyginimai yra vieni žemiausių ES, o darbo apmokėjimo principai nėra skaidrūs. Trys principiniai uždaviniai: visiems prieinama sveikatos priežiūros sistema, išvengiamo mirtingumo mažinimas ir didesnis finansavimas, medikų darbo sąlygų gerinimas, atsižvelgiant ne tik į didžiųjų miestų bet ir į regionų poreikius.

Tačiau faktas tas, kad norimi pokyčiai nevyks, jei nepradėsime jų nuo žmogaus – būtent didžiausią, neretai nepakeliamą darbo krūvį turinčio sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos darbuotojo.

Esame pasirengę įteisinti 4 dienų darbo savaitę mokant už 5 darbo dienas socialiniams darbuotojams ir slaugytojams, tai yra, tų profesijų atstovams, kurie darbe patiria ypač daug įtampos ir turi milžinišką darbo krūvį.

Šių darbuotojų Lietuvoje labai trūksta, o ateityje, kaip prognozuojama, jų poreikis tik dar labiau augs. Ar turime svertų, kaip motyvuoti jaunus žmones, kad jie rinktųsi socialinio darbuotojo arba slaugytojo profesiją? Ar turime argumentų, kurie sulaikytų išeinantį iš darbo socialinį darbuotoją ar slaugytoją, sakantį, kad verčiau emigruos ar pardavinės turguje salotas, negu vargs tokiame pragare, kokiu dabar yra virtęs jo darbas?

Ar teko matyti skelbimus, kuriais gydymo įstaigos ar socialinių paslaugų padaliniai ieško darbuotojų? Tokių skelbimų daug ir jie „kabo“ ilgai. Akivaizdu, kad šių darbuotojų poreikis didžiulis, bet į šias vietas niekas nesiveržia.

Šiuo metu Lietuvoje socialinio darbuotojo arba slaugytojo statusas reiškia viena: nedidelis atlyginimas ir alinantis, nepakeliamai sunkus darbas. Nes etatų – mažai, o tų, kurie reikalingi paslaugų – labai daug.

Kaip manote, kaip po darbo savaitės, į kurią įeina ir savaitgaliai, ir naktiniai budėjimai, jaučiasi ligoninės slaugytoja, turinti vienu metu suspėti pas 11–17 pacientų, kuriems būtina atlikti infuzijas ir injekcijas, keisti tvarsčius ir sauskelnes, matuoti temperatūrą, sugirdyti vaistus, atlikti higienos procedūras, kartais maitinti?

Arba kaip po darbo dienos, ne visada telpančios į oficialias darbo valandas, jaučiasi socialinis darbuotojas, kuris užsiėmė ne tik dokumetų pildymu ir tarpinstituciniu susirašinėjimu, bet ir sprendė situacijas, neretai konfliktines, su emociškai palaužtais, neadekvačiais, apsisvaiginusiais, agresyviais, linkusiais smurtauti asmenimis. Kaip atrodo ir jaučiasi darbuotojas, grįždamas namo po tokios dienos? Ar jis pajėgus gyventi visavertį gyvenimą, skiriant dėmesio turiningam laisvalaikiui, šeimai, pomėgiams?

Atsakysiu: po įprastos darbo dienos ir slaugytojas, ir socialinis darbuotojas jaučiasi pervargę ir visiškai išsekę. Tai yra būsena, kai saugaus eismo specialistai pataria verčiau nesėsti prie vairo. Žmogaus fiziniai ir psichiniai ištekliai yra riboti. Kalbant apie socialinius ir slaugos darbuotojus, žmogiškų galimybių ribos peržengiamos beveik kasdien.

Šių specialybių darbuotojai yra tarp tų, kuriems labiausiai gresia perdegimo sindromas. Tai reiškia, kad žmogus, kurio galimybių ribos dėl pernelyg didelio ir intensyvaus darbo krūvio nuolat pažeidžiamos, kuris darbe patiria daug įtampos, emociškai sunkių situacijų, ilgainiui patiria fizinį, protinį ir emocinį išsekimą. Jis nebemato savo darbo prasmės ir tikslų. Tampa nepajėgus džiaugtis, planuoti, bendrauti. Prasideda nemiga, galvos skausmai. Žmogus ima funkcionuoti kaip robotas, kuris turi prisiversti atlikti menkiausią veiksmą.

Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) atliktas tyrimas teigia, kad darbuotojo patiriamas fizinis ir emocinis stresas, nuolatinis nuovargis dėl didelio darbo krūvio, nepakankamas laikas poilsiui ir asmeniniams poreikiams lemia ne tik asmeninę darbuotojo savijautą, bet ir darbo rezultatų kokybę. Prasideda profesinės klaidos.

Sveikatos ir socialinės rūpybos sistemos kuria savistabos mechanizmus, kaip sumažinti klaidų riziką, tačiau pervargusiam, persitempusiam, nepakankamai pailsėjusiam darbuotojui tie mechanizmai neveikia. Ir kartais žiniasklaida praneša apie klaidas, turėjusias dramatiškų pasekmių.

Įvertinę šiuos faktorius, augantį socialinių darbuotojų ir slaugytojų poreikį mūsų visuomenėje, šiems darbuotojams keliamus uždavinius, į Lietuvos socialdemokratų programą įtraukėme itin svarbų punktą: socialiniams darbuotojams ir slaugytojams nustatysime ne daugiau nei 4 dienų darbo savaitę mokant už 5 darbo dienas.