Ramūnas Aušrotas. Ingrida Šimonytė ir bendrasis gėris

Bendrojo gėrio sąvoką prieš penkerius metus į viešąjį politinį diskursą atnešė Ingrida Šimonytė, kai vyko rinkimai į LR Prezidentus. Tiesa, tai buvo ne jos sumanymas. Kalbėti apie tai jai pasiūlė katalikų intelektualai, talkinę jai rinkiminėje kampanijoje. Tada vyko ypač didelė polemika tarp dešiniajame politiniame sparne save pozicionuojančių politinių jėgų, ir katalikų bendruomenėje buvo juntamas itin didelis susiskaldymas dėl kandidatų deklaruojamų pažiūrų.

Tada prof. Paulius Subačius savo straipsnyje iškėlė idėją, kad katalikams neturėtų rūpėti, ar kandidatas į prezidentus yra katalikas, liberalas ar turintis kitokių įsitikinimų, svarbu, kad jam rūpėtų bendras gėris. Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius savo feisbuko paskyroje nusistebėjo tokiu požiūriu, sakydamas, jog ir sovietai siekė bendro gėrio, tik jų supratimas apie bendrąjį gėrį skyrėsi nuo to, kaip jį supranta Katalikų Bažnyčia.

Iš tiesų, ši Kauno arkivyskupo emerito įžvalga buvo labai taikli, galima sakyti – pralenkusi laiką. Juk kaip yra ne viena demokratijos, žmogaus teisių, orumo ar prigimties samprata, taip ir egzistuoja ne viena bendrojo gėrio samprata. Kokia iš jų vadovaujasi Ingrida Šimonytė?

Tada nebuvo galimybės to sužinoti, nes Prezidente ji netapo. Tačiau po metų ją iškėlusi partija laimėjo rinkimus, ji buvo paskirta premjere, o buvimas vykdomosios valdžios galva sukūrė galimybes išsiaiškinti, koks yra jos deklaruoto rūpinimosi bendruoju gėriu turinys. Apibendrinus ketverius jos premjeravimo metus, galima pasakyti, jog premjerės Ingridos Šimonytės supratimas apie bendrąjį gėrį atitinka tai, ką Jeanas Jacques’as Rousseau vadino bendrąja valia (pranc. Volonté Générale).

Pasak Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ideologo, valstybė reikalinga, nes be jos žmonės visada konfliktuos tarpusavy. Tačiau valstybė negali patenkinti mūsų kaip individų interesų, nes negali patenkinti jų visų. Valstybė pasirengusi tenkinti mūsų kaip kolektyvo interesą siekti bendrojo gėrio, ką J. J. Rousseau ir vadino bendrąja valia. Teisė yra šios bendros valios išraiška.

J. J. Rousseau požiūriu, racionalu ir teisinga yra tik tai, kas atitinka bendrąją valią, taigi, kas jos neatitinka – iš esmės nėra bendrojo gėrio dalis. Valstybė neprivalo to nei ginti, nei saugoti. Praktine šio principo taikymo išraiška Prancuzijoje tapo naujos valdžios požiūris į religijos laisvę. J. J. Rousseau pasekėjams religijos laisvė nebuvo bendrojo intereso dalis. Todėl po revoliucijos religijos laisvė ne tik kad nebuvo užtikrinta, bet ir buvo persekiojama, nes laikyta kliūtimi bendrajai valiai įgyvendinti.

Pažvelgus į premjerės Ingridos Šimonytės valdymą, lengva atpažinti šio supratimo apie bendrąjį gėrį bruožus. „Covid-19“ pandemijos metu nesutikę pasiskiepyti asmenys buvo paskelbti nepageidaujamais, o jų įsitikinimai buvo laikomi grėsme valstybės įgyvendinamai politikai. Pernai švietimo sistemoje per jėgą buvo įdiegta Gyvenimo įgūdžių programa, ignoruojant konstitucinę tėvų teisę nevaržomai rūpintis savo vaikų doroviniu ir religiniu auklėjimu. Nors tėvai prašė gerbti jų sąžinės laisvę ir leisti pasirinkti tarp lytiškumo ugdymo modelių, Seime valdančiųjų buvo nubalsuota kitaip. Nes bendroji valia buvo kitokia.

Tobula dabartinės Vyriausybės propaguojamos bendrosios valios išraiška buvo vadinamasis Galimybių pasas. Iš esmės tie, kurie jį turėjo, valdžios akyse buvo bendrojo gėrio orbitoje, tie, kurie jo neturėjo, buvo už bendrojo gėrio ribų.

J. J. Rousseau, konstruodamas savąją valstybės sąrangos teoriją, rėmėsi visuomenės sutarties idėja. Tačiau kitaip negu Johnas Locke’as ar Thomasas Hobbes’as, kurie ją grindė valdinių kaip privačių individų sutikimu, jis teigė, jog ji paremta mūsų kaip kolektyvinės grupės bendra politika. Siekdami bendrojo gėrio, mes perduodame valstybei teisę veikti mūsų kaip visumos vardu. Savo ruožtu, valstybė, siekdama laisvės mums visiems, jei būtina, gali paaukoti pavienių individų laisvę. „Mes (valstybė) galime jį priversti būti laisvą“ – garsi jo frazė.

Tipiška šio požiūrio iliustracija buvo šį trečiadienį, per kandidatų į prezidentus debatus LRT, nuskambėjęs Ingridos Šimonytės atsakymas į klausimą apie tai, kaip ji užtikrins, jog homoseksualios „šeimos“ Lietuvoje jaustųsi oriai. Kandidatė atsakė, jog ji sieks, kad tai būtų sureguliuota pagal šeimos teisės normas (nepaisant to, jog didžioji visuomenės dalis nepritaria vienos lyties porų santykių prilyginimui šeimai). „Žmonės labai greitai suprastų, kad jų gyvenimas nuo šio įstatymo priėmimo niekaip nepasikeičia, jie netapo homoseksualiais, jų vaikai netapo, niekas nepasikeitė, jų tai neliečia, tai liečia tik žmones, kuriems tai aktualu ir tokiu būdu ta tema tiesiog pasibaigtų“, – sakė ji. Kitaip tariant, mes priversime jus patikėti, jog vienos lyties porų santykiai yra šeima.

Istorija rodo, jog toks požiūris, politikos teorijoje vadinamas maksimalios valdžios teorija, anksčiau ar vėliau atveda į totalitarinę demokratiją. Greitas Prancūzijos revoliucijos bankrotas – tipiškas pavyzdys.

Kaip jau minėta, J. J. Rousseau bendroji valia reiškia, jog bendrasis gėris yra tie dalykai, kuriuos valstybė įtraukia į bendrojo gėrio orbitą. Jei kažko neįtraukia – tai nėra bendrojo gėrio dalis. O štai krikščioniška bendrojo gėrio samprata yra visai kita.

Katalikų bažnyčios požiūriu, bendrąjį gėrį dera suvokti ne subjektyviąja, bet objektyviąja prasme. Bendrasis gėris nėra visų individualių asmens norų ir troškimų įgyvendinimas, bet jis nėra ir kolektyvinės valios, kuri gali keistis pagal aplinkybes, išraiška. Katalikų Bažnyčia bendrąjį gėrį supranta kaip objektyvių ir nekintamų „visuomeninio gyvenimo sąlygų visumą, leidžiančią tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“ (KBK 1907).

Katalikų bažnyčios katekizmas įvardija šiuos bendrojo gėrio elementus:

• Pagrindinės ir neatimamos prigimtinės žmogaus teisės (KBK 1907);

• Oriam žmogiškam gyvenimui užtikrinti reikalingi bendrieji socialiniai gėriai (maistas, apdaras, sveikatos apsauga, darbas, švietimas bei kultūra, tinkama informacija, teisė kurti šeimą ir pan.) (KBK 1908);

• Stabilumas ir saugumas, kylantis iš teisingos socialinės tvarkos (KBK 1909).

Šviesios atminties popiežius Benediktas XVI jas apibrėžė per raudonąsias linijas, kurių negalima peržengti (jų peržengimas anksčiau ar vėliau prives prie visuomenės dezintegracijos). 2006 m. per privačią audienciją Europos Parlamento nariams, priklausantiems Europos liaudies partijai (jai Europos Parlamente priklauso Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovai), jis įvardijo nediskutuotinus gėrius, t. y. gėrius, kurie negali būti derybų objektas, kurie kaip tokie yra bendrojo gėrio šerdis. Tai yra:

• gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga;

• šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms;

• tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga.

Jei atidžiai pasižiūrėsime į Ingridos Šimonytės kaip politikės veiklą per šiuos ketverius metus, tiek vadovaujant Vyriausybei, tiek balsuojant Seime, mes pamatysime, jog visas šias raudonąsias linijas ji peržengė. Ji palaikė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimus, kuriais buvo įteisinta embrionų redukcija (negimusios gyvybės žudymas). Ji palaikė pasiūlymą leisti įteisinti pagalbinio apvaisinimo paslaugas sveikoms moterims (tai žingsnis į surogaciją). Ji aktyviai palaikė, pasisakė ir balsavo už tos pačios lyties asmenų santykių prilyginimą šeimos teisiniams santykiams. Iš esmės jos kaip LR Vyriausybės galvos pozicija lėmė, jog švietimo sistemoje atsirado genderistine pasaulėžiūra grįsta Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa be galimybės katalikiškoms mokykloms dėstyti, o katalikams tėvams pasirinkti kitą.

***

Ramūnas Aušrotas yra Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas.