Beveik neabejoju, kad, jei dabar būtų atlikta apklausa dėl pasitikėjimo Konstituciniu Teismu, rezultatai būtų prasčiausi per visą šio teismo, kuris bent didžiosios visuomenės dalies akyse jau dabar yra politizuota institucija, vykdančia valdančiosios koalicijos užsakymus, istoriją. O dabar žmonės turi ir dar vieną argumentą taip galvoti.
O kaip gali galvoti kitaip, jei Konstitucinis Teismas, tradiciškai ilgai sprendžiantis visas jam patikėtas bylas, šį kartą buvo itin operatyvus? Sprendimą nagrinėti Seimo narių kreipimąsi jis priėmė praeitų metų spalio 13 d., šių metų kovo 5 dieną pradėjo ją nagrinėti, o jau kovo 14 d. paskelbė išvadą, t. y. tam užtrukęs tik penkis mėnesius. Žinant, jog bylos Konstituciniame Teisme nagrinėjamos eilės tvarka, kaip ir tai, kad šiuo atveju nebuvo Konstitucinio Teismo įstatyme numatyto pagrindo bylą nagrinėti ne eilės tvarka, kyla daug klausimų. Ir grynas atsitiktinumas, jog Konstitucinio Teismo sprendimas buvo paskelbtas kaip tik tą dieną, kai Seimas sprendžia dėl Stambulo konvencijos įtraukimo į pavasario darbotvarkę. Kaip ironiškai pastebėjo Seimo narė Agnė Širinskienė, kam nepasitaiko?
Nepaisant Konstitucinio Teismo išvados, valdantiesiems nepavyko įtraukti Stambulo Konvencijos ratifikavimo į Seimo pavasario sesijos darbų programą. Už šį Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Tomo Vytauto Raskevičiaus pasiūlymą balsavo tik 46 parlamentarai, prieš buvo 40, susilaikė 21.
Šį faktą reikia gerai apmąstyti. Konstitucinis Teismas paskelbia, kad su Stambulo konvencija nėra jokių problemų. Ir tą pačią dieną Seimas balsuodamas pareiškia: ne, mes su tuo nesutinkame. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad Konstitucinis Teismas neturi pasitikėjimo ne tik visuomenės, bet ir Seimo narių akyse. Taip, visi supranta, jog privalomus jo sprendimus reikia vykdyti. Tai ir daroma, kartais, kaip kad lotyniškų rašmenų rašymo į asmens dokumentus atveju, sukandus dantis. Tačiau Konstitucinio Teismo išvada dėl Stambulo konvencijos Seimui nebuvo privaloma. Ir Seimo narių nepaklusnumas jai parodė tikrąją šios institucijos reputaciją.
Galima piktintis Seimo nepagarba vienai iš valstybės institucijų, tačiau tenka konstatuoti, jog prie savo reputacijos griovimo savo veiksmais prisidėjo pats Konstitucinis Teismas. Visiems buvo akivaizdu, jog Stambulo konvencijos klausimas yra neeilinis, kuriuo visuomenė yra itin įjautrinta ir susiskaldžiusi. Išvada dėl Stambulo konvencijos buvo ne eilinis išaiškinimas apie tai, kaip yra skiriami ambasadoriai. Be to, šio klausimo vienoks ar kitoks išrišimas neabejotinai turės didelę įtaką visuomenės gyvenimui. Sprendžiant tokios svarbos klausimą apsiriboti techniniu jo svarstymu už uždarų durų, neįsileidžiant visuomenės, neduodant jai pasisakyti yra ne tik nedemokratiška. Tai nusikaltimas demokratijai.
Ir čia noriu priminti Bulgarijos atvejį. Kaip žinoma, jos Parlamento nariai taip pat kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydami išaiškinimo, ar Stambulo konvencija neprieštarauja šalies Konstitucijai. Ir kaip pasielgė Bulgarijos Konstitucinis Teismas? Ogi jis, priėmęs sprendimą nagrinėti prašymą, pirmiausia sudarė byloje suinteresuotų institucijų sąrašą, kurias pakvietė būti proceso šalimis ir pateikti nuomonę. Tada jis viešai pakvietė nevyriausybines organizacijas ir žymius teisės mokslo ir praktikos specialistus pateikti rašytinius pareiškimus ir teisines nuomones. Jis norėjo išklausyti visus ir visas nuomones. O kaip pasielgė mūsų Konstitucinis Teismas? Nagrinėjo bylą už uždarų durų, pasitaręs su savimi. Kyla klausimas, kurios šalies institucija buvo demokratiškesnė: Bulgarijos Konstitucinis Teismas, kuris po sprendimo paskelbimo kritikų buvo apkaltintas darbu Kremliui, ar Lietuvos Konstitucinis Teismas, net nesvarstęs galimybės leisti visuomenei šiame procese dalyvauti?
Bulgarijos Konstituciniam Teismui savo nuomones pateikė visos suinteresuotos organizacijos, pradedant nuo moterų teisių gynėjų („Bulgarijos žmogaus teisių advokatų“ fondas, „Asociacijos Animus“, Asociacija „Aljansas už apsaugą nuo smurto dėl lyties“, Bulgarijos moterų fondas) ir baigiant už tradicines vertybes pasisakančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis (Šiuolaikinės politikos institutas). Buvo pateiktos net trys teisės daktarų (prof. Dr. Pencho Penevo, prof. Dr. Plameno Kirovo ir prof. Dr. Danielio Valchevo) raštiškos teisinės nuomonės. Savo poziciją pateikė ir suinteresuotosios šalys: Bulgarijos Respublikos prezidentas, užsienio reikalų ministras, teisingumo ministras, sveikatos apsaugos ministras ir Valstybinė vaiko teisių apsaugos agentūra. Ir įdomu tai, jog jų nuomonės Konvencijos klausimu išsiskyrė. Štai Sveikatos apsaugos ministras nematė problemų dėl „lyties“ (angl. gender) sąvokos supratimo Konvencijos 3 straipsnio c punkte, tačiau pastebėjo, jog „kiltų problemų taikant 4 straipsnio 3 dalį, numatančią nediskriminavimą dėl lyties tapatybės, kur akivaizdžiai nukrypstama nuo dviejų biologinių lyčių – vyro ir moters – principo.“
Tarpusavyje gretinant Bulgarijos ir Lietuvos konstitucinių teismų išvadas, į akis krinta vienas panašumas. Jie abu pastebėjo, jog deklaruojami Konvencijos tikslai atitinka šalių konstitucines nuostatas. Bulgarijos Konstitucinis Teismas sako: „[d]eklaruoti Konvencijos tikslai visiškai atitinka pagrindinius Bulgarijos Respublikos konstitucinius principus.“ Lietuvos Konstitucinis Teismas kartoja tą patį: „tiek Konvencija, skirta kovai su smurtu prieš moteris ir su smurtu artimoje aplinkoje, skatinant užtikrinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę, kaip būtiną prielaidą smurtui prieš moteris mažinti, tiek Konstitucija <..> siekiama tų pačių visuotinai reikšmingų tikslų.“
Tačiau skirtingai nuo Lietuvos Konstitucinio Teismo, bulgariškasis jo analogas neapsiribojo tik Konvencijos nuostatų aiškinimu Konvencijoje deklaruojamų tikslų kontekste, bet ją vertino struktūriniu, vidinio suderinamumo požiūriu ir konstatavo, jog „Konvencija, nepaisant jos neginčijamų teigiamų aspektų, yra viduje prieštaringa ir šis prieštaravimas joje sukuria du sluoksnius. Taigi dalies jos nuostatų turinys peržengia deklaruojamus Konvencijos tikslus ir jos pavadinimą.“
Kadangi Konvencija yra juridinis dokumentas, jis aptarė individualių nuostatų poveikį Bulgarijos teisinei sistemai ir pastebėjo, jog Stambulo konvencijoje įtvirtintos „lyties“ sąvokos nėra Bulgarijos teisėje, kad tai pirmoji Bulgarijos Respublikos pasirašyta tarptautinė sutartis, kurioje pateikiamas toks termino „lytis“ apibrėžimas ir jis skiriasi nuo Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statute įtvirtinto lyties kaip biologinių ir socialinių dimensijų vienovės supratimo. Taip pat konstatavo, jog Konvencijoje pateiktas išplėstas nediskriminacijos pagrindų sąrašas, apimantis nediskriminavimą dėl lyties vaidmenų ir lyties tapatybės; jis neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taikomų nediskriminavimo pagrindų sąrašo pagal Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos 14 str.; minėtas nediskriminavimo pagrindas apima žmones, kurie nepriskiriami tradicinėms „vyrų“ ir „moterų“ kategorijoms.
Tai leido Bulgarijos Konstituciniam Teismui konstatuoti, jog Konvencija atveria kelią „lyties“ sąvokos, apibrėžtos 3 straipsnio c punkte, įgyvendinimui Bulgarijos teisinėje sistemoje. Pagal Konvencijos 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus, Bulgarijos Respublika turėtų sukurti procedūras, užtikrinančias ne biologinės lyties teisinį pripažinimą, o tai prieštarauja Konstitucijai.
O štai Lietuvos Konstitucinis Teismas apsiribojo Konvencijos nuostatų aiškinimu Konvencijoje deklaruojamų tikslų kontekste. Pasirinktas interpretacinis modelis leido Lietuvos Konstituciniam Teismui konstatuoti, jog „iš Konvencijos kylantys įsipareigojimai, tiek, kiek jie susiję su ginčijamų Konvencijos nuostatų taikymu, negali būti laikomi nesuderinamais su Konstitucijos nuostatomis.“
Šiuo požiūriu Lietuvos Konstitucinis Teismas nebuvo originalus. Dar 2020 m. Europos Teisingumo Teismas (ETT), spresdamas dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie Stambulo konvencijos galimybės, būtent taip formulavo klausimą Europos Sąjungos šalims narėms: ar nėra neįmanoma suderinti Stambulo Konvenciją su šalių narių konstitucinėmis normomis? Nė viena iš ES šalių narių, pateikusių savo nuomonę ETT, nekonstatavo, jog egzistuoja absoliutus neįmanomumas ratifikuoti Stambulo Konvenciją.
Lietuvos Konstitucinis Teismas nematė prieštaravimo tarp Stambulo konvencijos nuostatų ir Lietuvos Konstitucijos normų, nes vadovavosi interesų suderinimo principu. Šis principas yra įtvirtintas LR Konstitucinio Teismo doktrinoje: „Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia žmogaus teisių ir laisvių samprata, kad vienų asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis bei laisvėmis ir yra derinami skirtingi interesai“ (Konstitucinio Teismo nutarimas 2004-12-29).
Tačiau skirtingų teisių ir interesų suderinimo principas yra efektyvus tada, kai egzistuoja konsensusas dėl pamatinių žmogaus teisių sąrašo, o jame įtvirtintos teisės neprieštarauja viena kitai. Toks konsensusas egzistavo po Antrojo pasaulinio karo, tačiau XXI a. pradžioje į šalių teisines sistemas pradėjo skintis kelią vadinamosios išvestinės teisės, kurių nebuvo pirminiame žmogaus teisių sąraše. Šios teisės yra prieštaringos ir, kaip rodo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jas yra sunku, o kai kuriais atvejais ir neįmanoma suderinti. Bandymas jas suderinti gimdo absurdiškus teisinius precedentus, kaip pvz. Airijoje, kurioje po 2015 m. įvykusio referendumo į Konstituciją, kuri apibrėžia šeimą kaip prigimtinę bendruomenę, turinčią teises, ankstesnes ir viršesnes už bet kokią pozityviąją teisę, buvo įrašyta nuostata, jog santuoką gali sudaryti vienos lyties asmenys.
Štai praeitą mėnesį Didžiojoje Britanijoje buvo paskelbta, kad tėvams, netekusiems kūdikio iki 24 nėštumo savaitės, bus išduodami kūdikio netekties liudijimai, kuriais bus „oficialiai pripažįstama, kad jų kūdikis egzistavo“, o taip pat, kad Parlamento nariai ketina surengti istorinį balsavimą, kuris leistų moterims pačioms atlikti abortą po 24 savaičių iki pat gimdymo. Čia kyla klausimas: jei visuomenė pripažįsta, kad iki 24 savaičių esantis „ląstelių gniužulas“ iš tikrųjų yra kūdikis, ir tuo pat metu reikalauja teisės sunaikinti tą ląstelių gniužulą po 24 savaičių, nevadinant jo kūdikiu, tai reiškia, jog yra pasiektas toks disonanso lygis, kai lygiai taip pat galime pripažinti, kad žmogus gali būti „jie“, moteris gali būti vyras, vyrai gali gimdyti ir maitinti krūtimi.
Nepaisant to, mūsų Kontstitucinis Teismas yra linkęs vadovautis iliuzija, kad viską galima suderinti. Galima suderinti ir žmogaus gyvybės apsaugą ir teisę į abortą, galima suderinti aiškinimą, jog egzistuoja tik dvi lytys ir pareigą pripažinti asmens pasirinktą lytinę tapatybę, galima suderinti prigimtinį santuokos ir šeimos pobūdį ir vienos lyties asmenų „šeimas“.
Tačiau tiesa ta, jog yra dalykų, kurie negali egzistuoti vienu metu, kaip kad vienu metu negali būti ir išsaugota negimusio kūdikio gyvybė, ir užtikrinta moters teisė į kūno autonomiją. Ir yra dalykų, kurių negalima suderinti, kaip kad negalima suderinti Ukrainos noro išsaugoti savo teritorinį vientisumą ir Rusijos noro atkurti buvusią sovietinę imperiją. Tokiais atvejais neišvengiamai tenka rinktis. Tai suprato Bulgarijos Konstitucinis Teismas, bet nesupranta mūsiškis. Jis tebegodoja apie laikus, kada „vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku“ (Iz 11, 19). Kitaip tariant, jis sau priskyrė Mesijo vaidmenį.
Pabaigai dar vienas daug sakantis faktas. Bulgarijos Konstitucinio Teismo teisėjų balsai Stambulo Konvencijos atitikties Konstitucijai klausimu pasidalijo (8 – prieštarauja, 5 – ne). Lietuvos Konstitucinis Teismas sprendimą priėmė vienbalsiai, t. y. nė vienam iš teisėjų nekilo jokių, net mažiausių abejonių Stambulo konvencijos klausimu.
Tikrai nėra jokių problemų?
Aš tai manau, kad yra.
Ir jų yra su Lietuvos Konstituciniu Teismu.