Tėvai galbūt nesupranta programos akademinių terminų, pedagoginių sąvokų ar nemoka skaityti jos turinio elementų. Tačiau jie jaučia, kad su šia programa ne viskas yra gerai. Ir kad ji atnešė į švietimo sistemą fundamentalų vertybinį pokytį.
Ir jie yra teisūs. Pirmą kartą Lietuvos švietimo istorijoje ugdymo turinyje atsiranda programa, kuri yra paremta ne integruoto (pilnutinio), bet suskaidyto (dalinio) lytiškumo samprata. Užuot siekusi atskleisti žmogų kaip asmenį, kaip daugiaplanę būtybę, kurioje suvienyti tiek dvasinis, tiek psichinis, tiek socialinis, tiek materialusis (kūniškasis) gyvenimo klodai, programa pasižymi itin siauru požiūriu į asmenį, jo sveikatą ir lytiškumą.
Dar daugiau, programa yra neutrali lyčiai, taigi ignoruojanti vieną iš pamatinių, prigimtinės šeimos ir visuomenės tvarumą lemiančių gėrių, t. y. vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei papildomumą. Juk be šių kategorijų ir kitos – vyriškumo ir moteriškumo, tėvystės ir motinystės – sąvokos netenka ir turinio, ir prasmės.
Galiausiai, programa vadovaujasi ne lytiškumo ugdymo, bet lytinio švietimo koncepcija, kurio tikslas ne ugdyti (valią, dorą, susivaldymą), bet informuoti apie žmogaus seksualumą ir jo raišką, etine ir moraline prasme to nevertinant. Iš ugdomosios programos ji tapo prevencine, lytiškumo srityje kalbančia apie saugius lytinius santykius ir nepageidaujamo nėštumo prevenciją. Tai, ko dar 2014 metais siekė socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilinionienė, konservatorių ministrės rankomis tapo realybe.
Tiesą sakant, prisimenantieji dešimties metų senumo įvykius negali atsikratyti de javu jausmo. Ir tada kalbėta, kaip labai jaunimui reikia lytinio švietimo. Ir tada virkauta, kiek daug turime nesaugių lytinių santykių ir paauglių nėštumų. Ir tada (sutapimas?) siūlyta išbraukti iš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatą, pagal kurią draudžiama skatinti kitokią nei LR Konstitucijoje ir LR Civiliniame kodekse įtvirtintą santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą.
Reikia pasakyti, kad programa surašyta labai aptakiai ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad joje nėra dalykų, kurie, kalbant apie lytiškumo ugdymą, keltų tėvams nerimą. Štai net Žmogaus teisių centro atstovė Paulina Drėgvaitė skundėsi, kad Gyvenimo įgūdžių programa apie seksualinę orientaciją kalba tik neigiamų stereotipų atpažinimo kontekste. Palyginimui, prieš tai galiojusioje SLURŠ programoje buvo kur kas daugiau su homoseksualumu susijusių nuostatų. Pvz. jos bendrojoje dalyje buvo kalbama ne tik apie tai, jog neleistina diskriminuoti asmens dėl jo lytinės orientacijos ir lytinės tapatybės (Bendrosios dalies 20.8 p.), bet ir buvo draudžiama skatinti nepasitenkinimą lytine orientacija, taip pat savo lytinės orientacijos nepriėmimą (20.9), o pats programos turinys įpareigojo formuoti pozityvią nuostatą homoseksualios orientacijos atžvilgiu (Priedas nr. 2).
Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Kaip sako liaudies patarlė, velnias slypi detalėse. Taip, tiesa, kad GĮP turinyje nerasite atviru tekstu propaguojamų LGBT vertybių. Tačiau joje nerasite ir švietimą šia tema ribojančių sąvokų ir vertybinių nuostatų.
Ankstesnė programa buvo grįsta prigimtine lyties samprata, t. y. lytiškumas joje buvo suvokiamas kaip asmens lytinis tapatumas, atsiskleidžiantis per savęs kaip vyro ar moters suvokimą (SLURŠ, 6 p.). Atitinkamai buvo suvokiamas ir lytiškumo ugdymo tikslas, be kitų dalykų apimantis ir savo prigimtinio lytinio tapatumo suvokimą (9.2. p.).
O štai GĮP nebelieka lytiškumo sąvokos, paremtos binarine lyčių samprata, ir kaip to pasekmė – socialinio emocinio ugdymo kontekste nėra kalbama apie lyčių skirtingumą ir lyčių papildomumą bei su tuo susijusius aspektus, apie vyriškumą ir moteriškumą, tėvystę ir motinystę.
Jei programoje nėra kalbama apie tai, kaip kurti santykį su kitos lyties asmeniu, vadinasi, laikoma, kad žmogus yra belytė būtybė ir anatominiai, fiziologiniai, kognityviniai ir psichologiniai lyčių skirtumai nevaidina jokio vaidmens. Iš esmės tai reiškia, jog kurti santykį (įskaitant seksualinį ir šeiminį) su Petru ar su Angele yra tas pats.
Tokia prieiga leidžia kalbėti apie lyčių ir šeimų įvairovę. Ir ne tik leidžia, bet ir, kaip rodo politinė komunikacija, šitą naująją realybę ir siekiama steigti. Kaip kitaip galima paaiškinti švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjos Agnės Liucilės Andriuškevičienės žodžius, jog šeima programoje suprantama kaip žmonės, kurie realiuoju laiku rūpinasi vaiku ir jo gerove. Iš esmės tai reiškia, jog šeima gali būti laikoma bet kas: du vyrai, trys moterys ir pan. Netgi, jeigu norite, valstybė ar jos institucijos, jei šią funkciją atlieka. Dar daugiau, prieš pat rugsėjį Jaunimo reikalų agentūros užsakymu už ES lėšas parengtame Lytiškumo ugdymo orientyre, kuriame apžvelgiama lytiškumo ugdymo situacija Lietuvoje, yra rekomenduojama lytiškumo ugdyme siekti visuomenės narių turimų nuostatų ir stereotipų dekonstravimo, taip pat ir pristatant lytį kaip socialinį konstruktą (36 p.). Kas tai, jei ne gender ideologijos, nematančios ryšio tarp lyties tapatybės ir biologijos, apraiška?
Popiežius Pranciškus yra nukalęs ideologinės kolonizacijos terminą. Pasak popiežiaus, ideologinė kolonizacija siekia suvilioti, priversti tikėti idėja, neatitinkančia objektyvios tiesos ir realybės. Taip kolonizuojami žmonių protai. Šiandien tokią ideologinę kolonizaciją matome, kai Rusijos žmonės verčiami tikėti, kad vykstantis karas yra teisingas. Tačiau ideologinė kolonizacija vyksta ir laisvuose Vakaruose.
Ideologinei kolonizacijai yra būdinga vadovautis tam tikrais išankstiniais atsakymais apie tikrovę, ignoruojančiais pačią tikrovę, ir siekis jais pateisinti tam tikrą socialinę ir teisinę tvarką. Tokiais išankstiniais atsakymais yra paremta Stambulo konvencija, kuri remiasi išankstine nuostata, jog vyrai smurtauja prieš moteris dėl to, kad jos yra moterys, o ne dėl alkoholizmo, psichologinių traumų ar charakterio ydų. Jei ji būtų priimta, visuomenė turėtų priimti kaip savaime suprantamą dalyką, kad visas smurtas prieš moteris yra pagrįstas visuomenėje įsišaknijusia lyčių nelygybe, o ne realybe, kurią jie mato kasdieniame gyvenime.
Panašiai yra ir su gender ideologija, kuri a priori tvirtina, kad visuomenė ir kultūra primeta lyčių vaidmenis vyrams ir moterims, ir tie vaidmenys niekaip nesusiję su biologiniais skirtumais tarp lyčių. Iš to kyla tiek įsitikinimas, kad lytį galima pakeisti, tiek tai, kad ji apskritai niekaip nesusijusi su biologine žmogaus tikrove (ji yra pasirenkama). Todėl Gyvenimo įgūdžių programa, kalbanti apie lyčių (kokių?) lygybę, bet nekalbanti apie vyrų ir moterų skirtingumą ir papildomumą, ne tik gali tapti, bet ir taps realia ideologinės kolonizacijos priemone, o švietimo sektorius – jos įgyvendinimo vieta ir forma.
Tik yra vienas mažas bet. Jau minėta Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostata. Nors žvelgiant į žiniasklaidos turinį akivaizdu, kad tai yra mirusi teisės norma, tačiau jos priskyrimas įstatyme neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai prilaiko kalbėjimą mokyklose apie LGBT šeimas bei blokuoja to įtraukimą į vadovėlių turinį. Pagal įstatymą, neigiamą poveikį nepilnamečiams daranti informacija negali būti nepilnamečiams skleidžiama tiesiogiai (Įstatymo 7 str.). O švietimo veikla yra tiesioginė veikla. Neatsitiktinai jau minėtame Lytiškumo ugdymo orientyre siūloma įvertinti Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo daromą neigiamą įtaką visuminio lytiškumo ugdymo sklaidai ir atlikti atitinkamus pakeitimus. Beje, siūlymas panaikinti šią nuostatą jau įtrauktas į LR Seimo rudens sesijos darbų programą, o Vyriausybė siūlo jį svarstyti kuo greičiau, jau rugsėjo mėnesį.
Grįžkime prie GĮP. Be šios, didžiausios programos ydos ir didžiausios grėsmės, yra ir kita, ne mažiau žalinga. Programoje nėra daugumos SLURŠ programoje buvusių vertybinių nuostatų, tokių kaip gerbti žmogaus gyvybę nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties (SLURŠ, 10.3.1 p.), vertinti meilę kaip brandžių tarpasmeninių santykių pagrindą, neatsiejamą nuo įsipareigojimo, atsakomybės, doros, pagarbos (SLURŠ 10.3.3 p), tarpasmeniniuose santykiuose asmenį traktuoti kaip tikslą, o ne priemonę tikslui pasiekti (SLURŠ 10.3.5. p). Nėra ne ta prasme, kad jos nėra užrašytos (pati programos turinio dėstymo koncepcija yra kita), bet ta, kad jų negalima įžiūrėti programos turinio elementuose.
Konkretus pavyzdys. Kokią meilės sampratą siekia formuoti GĮP? Pasižiūrime. Žodis „meilė“ programoje aptinkamas tik du kartus. Pirmą kartą pavartojamas 2 klasei skirtame turinyje: „Diskutuoja apie lyčių lygybę, lyčių vaidmenis, žmonių santykius, meilę ir atsakomybę“ (kur suprantant iš konteksto, meilei skiriamas tik antraeilis vaidmuo po lyčių lygybės), antrą kartą – 7-tai klasei rekomenduojamų pamokų pavyzdžiuose meilė aptariama lytinių santykių ir kontracepcijos kontekste („Diskutuoja apie meilę ir lytinį potraukį, sveikatą tausojančius santykius. Susipažįsta su kontracepcijos sąvoka, Lietuvos Respublikoje prieinamomis kontraceptinėmis priemonėmis, jų tikslingumu. Aiškinasi, kokias kontraceptines priemones galima pasirinkti savarankiškai, o kokias – tik su gydytojo priežiūra“). Tai leidžia daryti išvadą, jog meilė mokiniams siūloma pristatyti tik kaip psichofizinis malonumas, nieko bendro neturintis nei su jų dvasiniu tobulėjimu, nei su sveiku asmeniu ir bendruomenės (šeimos) kūrimu. Tai redukcinis požiūris į lytiškumą ir jo raišką.
Mokslas sako („Lytiškumo ugdymo etika“, mokslinė monografija, VDU, 2008), kad lytiškumo ugdymo tikslas yra ugdyti asmenybę, gebančią priisimti atsakomybę už savo veiksmus, atsisakyti rizikingo elgesio, o lytinio švietimo tikslas – suteikti žinių ir įgūdžių, kaip sumažinti rizikingo elgesio pasekmes nekvestionuojant paties rizikingo elgesio pobūdžio. Tikslas suponuoja metodologiją: lytiškumo ugdymo programos yra paremtos viena rizikos vengimo, antroji – žalos mažinimo strategija.
Ir nors tiek lytiškumo ugdymo, tiek lytinio švietimo požiūriu paremtos programos yra prevencinės, tačiau skiriasi prevencijos objektas ir metodai. Pirminė prevencija (dar vadinama pedagogine) taikoma bendrai populiacijai, o antrinė prevencija – rizikos grupėms. Pirminės prevencijos kontekste kalbama, pavyzdžiui, apie rūkymo žalą, tačiau nekalbama apie tai, kaip mažinti cigarečių skaičių ar mesti rūkyti. Tai antrinės prevencijos tikslas. Todėl lytiškumo ugdymo programos, akcentuojančios rizikos valdymą, remiasi pirminės prevencijos modeliu, o lytinio švietimo, akcentuojančio pasekmių valdymą, – antrinės prevencijos modeliu.
Lytinis švietimas, kurio tikslas – antrinė prevencija (pasekmių žalos mažinimas), yra reikalingas tik lytiškai aktyviems paaugliams. Jo nereikia kitai moksleivių, nepraktikuojančių lytinių santykių ankstyvame amžiuje, populiacijos daliai. Kitaip sakyti reiškia sutikti su mintimi, jog nerūkantiesiems reikia kalbėti apie tai, kaip mesti rūkyti. Šių vaikų atžvilgiu ankstyvas lytinis švietimas mokyklose galbūt turės seksualizacijos efektą, t. y. jis tik padidins seksualinio debiuto amžių ir moksleivių, ankstyvame amžiuje turėjusių lytinius santykius, dalį.
SLURŠ programa buvo paremta pirminės prevencijos modeliu, o GĮP programa yra paremta antrinės prevencijos modeliu. SLURŠ siekė ugdyti gebėjimą neįlipti į balą, GĮP ugdo gebėjimą išlipti iš balos po nesaugaus sekso. SLURŠ rekomendavo vaikams neiti į suaugusiųjų vakarėlį. GĮP čia nieko blogo nemato, su sąlyga, jei į jį einama įsidėjus prezervatyvą. Ji laikosi prielaidos, jog žolę rūkyti yra gerai, tik tam reikia saugaus kambario.
Lietuvoje niekada nebuvo atlikta epidemiologinių tyrimų, kuriais remiantis būtų galima pateikti tyrimais pagrįstą lytiškai aktyvių paauglių skaičių. Visi atlikti tyrimai, kuriuos cituoja lytinio švietimo apologetai, yra vienmomentiniai ir atspindi tik tyrime dalyvavusių tiriamųjų imtį. Moksline prasme patikimiausius duomenis apie tai suteikia Lietuvoje periodiškai vykdomas PSO tyrimas „Health behaviour in school-aged children“, vadinamoji HBSC studija. Paskutinio, 2018 m. vykdyto tyrimo duomenims, Lietuvoje 15 metų merginų, turėjusių lytinius santykius, dalis 2018 m. buvo 10 proc. Tai ne tik vienas mažiausių skaičių Europoje, bet ir sekant šio tyrimo, atliekamo kas 4 metus, dinamiką matyti, jog lytiškai aktyvių 15 metų mergaičių dalis buvo linkusi mažėti.
Net jei darysime prielaidą, kad per penkerius metus seksualinis paauglių aktyvumas Lietuvoje padidėjo dėl interneto ir kultūrinės aplinkos, pokyčiai neturėtų būti tokie dideli, kad reikėtų vykdyti antrinę prevenciją visai moksleivių populiacijai. Lytiškai aktyyvus ir paprastai į rizikos grupę ir dėl kitų priežasčių – alkoholio, psichotropinių ir narkotinių medžiagų vartojimo – patenkantis jaunimas gali būti pasiekiamas per savivaldybių atvirus jaunimo centrus. Ten ir yra vieta antrinei prevencijai vykdyti. Bet ne mokykloje dėstomoje formalioje dalyko programoje.
Pedagogine prasme būtų tikslingiausia grąžinti Gyvenimo įgūdžių programą ten, kur ji priklauso, t. y. iš formaliojo dalyko statuso į mokykloje vykdomos prevencinės programos statusą. Be kitų dalykų tai leistų tikslingai vykdyti antrinę prevenciją su rizikos grupėmis ir ją individualizuoti.
Kalbant Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Santuokos ir šeimos studijų centro profesorės Birutės Obelenienės žodžiais, pasakytais rugsėjo 7 d. vykusioje konferencijoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“: „Pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo į valstybinę bendrojo ugdymo mokyklos programą kontrabandos būdu buvo įnešta priešinga konstitucinėms vertybėms pasaulėžiūra.“ Skirtingai nuo 2016 m., kai rengiant SLURŠ programą, lygiais pagrindais dalyvavo visos suinteresuotos pusės, o diskusijos vyko ministro įsakymu sudarytoje darbo grupėje, GĮP iš esmės rengė vienas asmuo. Programos koncepcijos ir turinio formavimas įvyko ne be tam tikrų ideologiškai angažuotų organizacijų įtakos, su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) politinės vadovybės žinia ir palaikymu. Rengiant šią programą, tėvų organizacijos nedalyvavo, į ne kartą pateiktas pastabas ŠMSM nereagavo. Ignoruotas net ir LR Seimo Švietimo reikalų komiteto protokolinis nutarimas, įpareigojęs ŠMSM įtraukti tėvus į šios programos rengimą.
Kad yra apgauti, jaučia ir tėvai, laiškais užpylę Seimo narius. Apie tai, kad buldozeriu stumiama programa nebus priimta visuomenėje, ŠMSM programos rengimo eigoje įspėjo tėvų organizacijos.
Turbūt protingiausia, ką šiuo metu galima padaryti, tai atidėti Gyvenimo įgūdžių programos įgyvendinimą šalies mokyklose kol neįvyks plati ir išsami, atvira ir demokratinė diskusija, į kurią būtų įtrauktos visų pasaulėžiūrų tėvų grupės, ekspertai, tėvų ir šeimų organizacijos, ir bus parengta šeimų ir visuomenės lūkesčius bei ilgalaikius jaunosios kartos tautinio ir valstybinio ugdymo tikslus atitinkanti programa. Taip pat sukurti reprezentatyvią ekspertų grupę naujai ruošimo šeimai ir gyvenimui programai parengti ir įsteigti viešą visuomeninį forumą, kuriame programos rengėjai galėtų supažindinti visuomenę su tarpiniais jų atliekamo darbo rezultatais ir pristatyti parengtą programos projektą plačioms ir demokratiškoms diskusijoms ieškant visuomenės konsensuso šiuo Lietuvai gyvybiškai svarbiu klausimu.
Kartais politikai visuomenės nepasitenkinimą jų iniciatyvomis linkę nurašyti vadinamiesiems „kultūriniams karams“, tokiu būdu sumenkindami vykstantį pilietinį procesą. Tėvų nepritarimas GĮP – tai daug gilesnio pasaulėžiūrinio konflikto, vykstančio mūsų visuomenėje, dalykas. Jis žymi, jog reikšminga visuomenės dalis savo šeimos gyvenime iki šiol vadovaujasi viena pasaulėžiūra, [priešinga – red.] kitai, kurią siekiama steigti vienu ar kitu teisės aktu. Pirmąją galima pavadinti tradicine, paremtą prigimtiniu asmens, lyties ir šeimos supratimu, kitą – postmodernistine, suprantančia minėtas kategorijas kaip takias ir socialiai konstruojamas. Ar politikai ir institucijos bandys švietimo sistemoje primesti visuomenei svetimą pasaulėžiūrą, greitu laiku ir pamatysime.