Prigimtinių žmogaus teisių samprata buvo suformuluota 1948 m. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Ji išreiškia tarptautinės bendruomenės konsensusą žmogaus teisių sampratos klausimu. Tarptautinėje teisėje šis dokumentas visuotinai laikomas modernių žmogaus teisių šaltiniu, skirtu pripažinti, jog žmogaus teisės yra ne suteikiamos valstybės, bet kyla iš žmogiškos prigimties. Todėl deklaracijos 1 straipsnyje sakoma, jog „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.“ Tarptautinė bendruomenė, atsižvelgdama į neseną istorinę patirtį, matė būtinybę užtikrinti, jog žmogaus teises nuo valstybės piktnaudžiavimo saugotų įstatymo galia.
Remiantis Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta prigimtinių žmogaus teisių samprata, buvo suformuluotos ir būsimos Lietuvos Konstitucijos nuostatos, reglamentuojančios žmogaus teises ir jų apsaugą. Jas lietuvių tauta priėmė 1992 m. referendume.
Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis
Pagrindinės žmogaus teisės yra būtent tokios, kokios yra, ne todėl, kad visuomenė taip susitaria ar valstybė taip nusprendžia, bet todėl, kad jas diktuoja pati žmogaus prigimtis. Valstybė jų nesuteikia, ji gali jas tik pripažinti, bet negali jų atimti ar paneigti. Todėl mūsų Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas.
LR Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, jog prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne, jos egzistuoja ipso facto (kaip tokios).
Kaip jau minėta, būtent todėl, kad pagrindinės žmogaus teisės yra prigimtinės, niekas jų, įskaitant ir valstybę, atimti negali. Ir taip pat tai reiškia, kad niekas (įskaitant ir valstybę) negali sugalvoti teisių, kurių nėra. Kitaip tariant, valstybė (ir teismai) negali savavališkai nustatyti prigimtinių žmogaus teisių turinio arba jį plėsti išeidama iš ribų, kurias nustato prigimtinis šių teisių pobūdis.
Remiantis prigimtinių žmogaus teisių samprata, Europos žmogaus teisių teismas byloje „Pretty prieš Jungtinę Karalystę“ 2002-aisiais įvardijo, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencija numato tik teisę į gyvybę, bet nenumato teisės į mirtį. Beje, analogiškai išaiškino ir JAV Aukščiausiasis Teismas byloje „Dobbsas prieš Džeksono moterų sveikatos organizaciją“ 2022-aisiais, konstatavęs, jog JAV Konstitucija nenumato teisės į abortą.
Prigimtinis šeimos instituto pobūdis
LR Konstitucijos 18 straipsnyje įrašyta nuostata, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, galioja ne kuriai nors vienai LR Konstitucijoje įtvirtintai žmogaus teisei (pvz., teisei į gyvybę), bet visoms pagrindinėms žmogaus teisėms. LR Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, jog šiame Konstitucijos straipsnyje nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse). Taigi, tose, kurios apima ir Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintas teises į santuoką ir šeimą.
Visi pagrindiniai tarptautinės teisės aktai pripažįsta prigimtinį arba natūralų žmogaus teisės į santuoką ir šeimą pobūdį (angl. natural – prigimtis, natural law – prigimtinė teisė). Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnis sako, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą. Analogiška nuostata įrašyta Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje.
Prigimtinį šeimos instituto pobūdį atspindi tam tikri jos požymiai, Konstitucijoje išreiškiami konstitucinių principų forma. Lyčių papildomumo principas yra vienas pagrindinių prigimtinės šeimos institutą apibūdinančių principų, taikomas tiek santuokai, tiek šeimai. Santuokoje jis reiškiasi kaip lyčių, o šeimoje – kaip tėvystės ir motinystės papildomumo principas. Dar visai neseniai tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Vakarų Europos nacionalinių teismų praktikoje jis buvo siejamas su fundamentalia tėvystės (motinystės) galimybe. Tačiau prigimtinės šeimos esmei neturi jokios įtakos tai, ar sutuoktiniai gali ar nori turėti vaikų. Sistemiškai žiūrint, tėvystės bei motinystės papildomumas yra ne kas kita, kaip lyčių papildomumo principo tąsa. Tai viena iš svarbiausių (todėl įstatymuose įtvirtinta), bet ne vienintelė lyčių papildomumo realizacijos forma.
Prigimtinis šeimos instituto pobūdis Konstitucijoje pasireiškia tuo, kad šeima kuriama tarp vyro ir moters ne tik santuokos, bet ir tėvystės bei motinystės būdu. Prigimtinį šeimos instituto pobūdį, t. y. saistomą vyro ir moters papildomumo bei monogamijos principais, pripažino ir LR Konstitucinis teismas savo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime. Sakydamas, kad „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“, jis kalbėjo apie vyro ir moters santykių pagrindu atsirandančių šeimos teisinių santykių turinį.
Ar šeima neutrali lyčiai?
2019 m. sausio 11 d. Konstitucinis Teismas savo nutarime išaiškino, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Daug kam kyla klausimas, ar tokiu būdu Konstitucinis Teismas nepaneigė prigimtinės šeimos sampratos?
Reikia pastebėti, jog LR Konstitucijos 38 str. numato du šeimos teisinių santykių atsiradimo būdus. Tai santuoka (38 str. 3 d.) ir kraujo ryšiai (tėvystė ar motinystė – 38 str. 3. d). Pagal LR Konstitucijos 38 str. 2 d., šeimos santykiai natūraliai kyla iš tėvus, vaikus bei artimuosius giminaičius siejančio kraujo ir giminystės ryšio bei jiems prilyginto įsivaikinimo. Tokiu būdu Konstitucija pripažįsta tėvus ir vaikus siejančio ryšio prigimtinį pobūdį.
Šių šeimos teisinių santykių atsiradimo būdui netaikomi ir negali būti taikomi tie patys principai, kurie taikomi vyro ir moters santuokai kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdui: monogamijos, lyčių papildomumo ir viešumo reikalavimas. Jei būtų kitaip, tai reikštų, pvz., kad vieniša mama su sūnumi yra laikoma šeima, o vieniša mama su dukra – ne (taikant lyčių papildomumo principą), arba reikštų, jog mama su vienu vaiku būtų laikoma šeima, o su dviem – ne (taikant monogamijos principą). O toks aiškinimas prieštarautų Konstitucijos 29 str. įtvirtintam asmenų lygybės principui.
Būtent todėl Konstitucinio Teismo ištarmė, kad „kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu“, reiškia, kad šeimą, kuri atsiranda kraujo ar giminystės ryšių pagrindu gali sudaryti: mama ir dukra, tėtis ir sūnus, mama ar tėtis ir du ar daugiau vaikų, ir net kartu gyvenantys santuokos nesudarę vyras ir moteris, jeigu jie augina vaikus, su kuriais juos sieja kraujo ryšiai. Tačiau šis Konstitucinio Teismo nutarimas niekaip neleidžia laikyti, kad, apibrėžiant šeimos teisinius santykius, atsirandančius santuokos ar kita įstatymo leidėjo numatyta forma (partnerystės, kohabitacijos ar kitokios bendro gyvenimo formos pagrindu), nėra ir neturi būti taikomas lyčių papildomumo principas. Todėl 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarime ištarmę, kad „šeima yra neutrali lyties atžvilgiu“, reiktų suprasti kaip kalbančią apie skirtingos lyties tėvus ir vaikus šeimoje.
Civilinės sąjungos projektas ir prigimtinis šeimos instituto pobūdis
Remiantis tuo, kas pasakyta, akivaizdu, jog LR Konstitucija įtvirtina, o oficialioji konstitucinė doktrina kalba apie prigimtinę šeimos sampratą. O tiek pernai metais parengtas, bet Seimo atmestas Partnerystės įstatymo projektas, tiek šiemet svarstomas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, numatantis vienos lyties asmenų sąjungą (partnerystę), iš esmės neatitinka LR Konstitucijoje įtvirtinto šeimos instituto prigimtinio pobūdžio.
Partnerystės įstatymo projekto, o vėliau ir Civilnės sąjungos įstatymo projekto autoriai siūlomam civilinės sąjungos (partnerystės) institutui paėmė ir pritaikė praktiškai viską, kas įstatymuose siejama su santuoka, išskyrus lyčių tarpusavio papildomumo principą.
Laisvos visuomenės instituto atliktas tyrimas rodo, jog didelė dalis Civilinės sąjungos įstatymo projekto teksto yra nukopijuota ir perkelta iš įstatymų, reglamentuojančių šeimos teisinius santykius . Taigi šie projektai yra bandymas sukurti alternatyvią santuokos formą, tik kitu (partnerystės ar civilinės sąjungos) pavadinimu, kuriai būtų netaikomas LR Konstitucijoje įtvirtintas vyro ir moters lyčių papildomumo principas. Iš esmės tai yra ne kas kita, kaip mėginimas apeiti Konstituciją ir paneigti prigimtinį santuokos ir šeimos pobūdį.
Patys projekto rengėjai neigia, jog Civilinės sąjungos įstatymas reguliuoja šeimos teisinius santykius. Tačiau kaip tada paaiškinti faktą, kad civilinę sąjungą sudarę ir jos nenutraukę asmenys negali sudaryti santuokos su kitu asmeniu? Jei, kaip sakoma, civilinė sąjunga kuria ne šeimos, o civilinius santykius, tai civiliniai santykiai negali būti kliūtimi sukurti santuoką, nes tai prieštarauja asmens teisei į santuoką pagal Žmogaus teisių konvenciją. Tai, kad įregistravęs civilinę sąjungą ir jos nenutraukęs asmuo negali sudaryti santuokos ar įregistruoti civilinės sąjungos su kitu asmeniu, rodo, kad mes turime lygiareikšmius teisinius fenomenus, kurie tarpusavyje susiję taip, kad dėl vieno buvimo kitas tampa neįmanomas. Ipso facto, kalbame apie šeimos teisinius santykius.
Teiginį, jog civilinė sąjunga nekurs šeimos teisinių santykių, paneigia Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. 2010 m. byloje „Schalkas ir Kopfas prieš Austriją“ EŽTT, apversdamas iki tol buvusį teismų aiškinimą, pasakė, jog vienos lyties asmenų santykiai patenka į šeimos teisinių santykių sritį. Taip nuspręsdamas, teismas motyvavo žmogaus teisių raida, ir jokio kito teisinio argumento nepateikė. Akivaizdu, jog toks aiškinimas prasilenkia su prigimtinių žmogaus teisių samprata, pagal kurią žmogaus teisės yra ne socialinės raidos išdava, bet žmogiškos prigimties (t. y. antropologinis) faktas. Tačiau tokiu būdu visų Europos šalių įstatymo leidėjai buvo įvaryti į aklavietę: kad ir kokia juridine forma sureguliuosi vienos lyties asmenų santykius, galiausiai tai reikš vienos lyties asmenų šeimų įteisinimą. Todėl priėmus Civilinės sąjungos įstatymą, civilinės sąjungos kaip šeimos teisinius santykius kuriančio teisinio instituto pripažinimas teisminiu keliu iš esmės yra tik laiko klausimas.
Priėmus siūlomą teisinį reguliavimą, atsirastų naujas teisinis institutas – kitokio nei numato Konstitucija tipo šeimos. Kaip rodo dabartinė Jungtinės Karalystės patirtis, šios naujos teisinės tikrovės nebebūtų galima apeiti net per tradicines lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programas. Kitaip tariant, po tos pačios lyties asmenų sąjungų įteisinimo šioje šalyje buvo pakeisti ir lytinio švietimo įstatymai, į naujai parengtą santykių ugdymo programą įtraukus mokymą apie „skirtingus“ santykių tipus, kurie gali apimti homoseksualumą, transseksualumą ir tos pačios lyties asmenų santuokas . Kaip liudija Suomijos parlamentarei Päivi Räsänen iškeltos baudžiamosios bylos atvejis, naujo požiūrio į šeimą praktiškai nebebus galima ginčyti, o manančius kitaip bus galima užtildyti pasitelkiant vadinamuosius neapykantos kalbos (angl. hate speach) užkardymo mechanizmus.
Vis dėlto, kaip rodo visuomenės apklausos, žmonės suvokia, jog šeima yra ne socialinis konstruktas, bet antropologinis faktas, objektyvi, o ne subjektyvi tikrovė, nepriklausanti nuo kai kurių visuomenės narių įsivaizdavimų apie šeimos santykių prigimtį. Objektyvią, o ne subjektyvią tikrovę įtvirtina mūsų Konstitucija. Taigi, net jeigu Civilinės sąjungos įstatymas bus priimtas, kitos kadencijos Seimas jį panaikins kaip prieštaraujantį Konstitucijoje įtvirtintai prigimtinei šeimos sampratai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.