Ramūnas Karbauskis. Kaip „liežuvis“ tapo vieninteliu konservatorių draugu

Trumpai priminsiu. „Liežuvis nebuvo didžiausias Arvydo Anušausko draugas“, – tik taip pakomentavo konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis buvusio krašto apsaugos ministro pasėtas abejones dėl galimos korupcijos gynybos sektoriuje.

„Kai liežuvis tampa didžiausiu draugu, pasistenkite, kad tai nebūtų vienintelis jūsų tikras draugas“, – G. Landsbergiui atsakė buvęs krašto apsaugos ministras.

Norėtųsi suprasti, ką konservatorių žodyne reiškia „liežuvis – didžiausias draugas“. Tai reiškia, jog du konservatorių lyderiai vienas kitą vadina melagiais, ar tai pasakymas, jog per daug šnekama?

Jei jie kaltina vienas kitą melu, tada nelabai kuo ir nustebins, nes melas jau seniai tapo pagrindiniu valdančiųjų darbo įrankiu, jeigu jų buvimą valdžioje galima vadinti darbu. Vyriausybė tapo anekdotiniu „skaidrumo“ pavyzdžiu pagal Ingridos Šimonytės standartą.

Du ministrai vogė mokesčių mokėtojų pinigus, dirbdami Kauno savivaldybėje, dar vienai ministrei užteko savigarbos dėl to pasitraukti iš Vyriausybės ir ji „bausmę“ atlieka dirbdama Seime. Du Vyriausybės nariai dalyvavo slaptai privatizuojant AB „Ignitis grupė“ ir tiesiogiai kuravo jos veiklą. Nepotizmas, nekompetencija, arogancija, melas, melas ir dar sykį melas yra dabartinės valdžios veiklą apibūdinantys žodžiai.

Man atrodo, kad visgi G. Landsbergiui ir A. Anušauskui melas nėra kažkas nepriimtino ir jie „liežuvis vienintelis jūsų tikras draugas“ arba „liežuvis didžiausias draugas“ nevartoja apibūdindami vienas kitą kaip melagius. Atrodo, kad bandoma pasakyti, kad meluoti galima, o sakyti to, ką galvoji – ne.

Ir visai nebūtinai tai, ką galvoja G. Landsbergis ar A. Anušauskas, yra suvokiama sveiku protu, bet tai jų realios mintys. Pavyzdžiui, G. Landsbergio isterija dėl neišvengiamo karo arba diplomatinių santykių nutraukimas su Kinija ir parama Taivanui, kuris tiekia stakles Rusijos karinei pramonei.

Tai ne melas, o realybė, kurioje tenka gyventi Lietuvos žmonėms, dėl kurios piliečiai patiria milžinišką stresą, o valstybė – šimtamilijoninius nuostolius. Kad tai absurdiška, niekam nekelia abejonių. Kad anūkas rūpinasi žmonos verslo pelnu ir savo absoliučią nekompetenciją bei aroganciją paverčia problema visai valstybei, tai irgi jau pripažinta realybė.

Ne ką mažiau stebina ir A. Anušauskas, kuriam užteko drąsos pasakyti, kad jis trukdo plauti pinigus iš viešųjų pirkimų krašto apsaugos sistemoje, bet nebeužteko valios pasakyti konkrečių politikų pavardžių, kurie tai planuoja daryti. Įvyko tai, kas tapo praktika konservatorių partijoje – šantažas ir sandoris. A. Anušauskas gavo pažadą, kuris jam svarbesnis nei viešas „melagio“ įvaizdis.

Kas buvo pažadėta, mes greitai sužinosime. Tai pat neišvengiamai sužinosime ir politikų, norinčių grobstyti krašto apsaugos sistemos lėšas, pavardes.

Kalbu taip užtikrintai todėl, kad kitoje Seimo kadencijoje konservatoriai nebegalės sustabdyti valstybės audito ir teisėsaugos organų tyrimo krašto apsaugos sistemoje. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga padarys viską, kad tokie tyrimai įvyktų, ir dabar įspėju valdančiuosius politikus, kad numalšintų savo norą grobstyti mokesčių mokėtojų lėšas, nes už nusikaltimus teks atsakyti.

Būtų juokinga, jei nebūtų be galo liūdna, kad turime valdžią, kurios ryškiausi atstovai šneka ne apie valstybę, žmonių gerovę, o apie vienas kito „liežuvius“. Suprantu, jog konservatorių nervai nebeatlaiko, nes artėja laikas, kada jie praras valdžią, o kartu galimybę grobstyti valstybės pinigus, aprūpinti savo artimuosius valdiškais postais, kada jų ambicijos nebegalės būti tenkinamos sprendimais, griaunančiais mūsų valstybės prestižą ir ekonominio augimo perspektyvą.

Milžiniškas ekonominių imigrantų srautas iš Uzbekijos, Tadžikijos, Kazachstano, Baltarusijos, Indijos ir kitų trečiojo pasaulio šalių tampa rimtu iššūkiu mūsų valstybės saugumui ir Lietuvos piliečių gerovei. Švietimo, sveikatos apsaugos sektorius valdžia privedė prie katastrofos slenksčio. Atrodo, jog „liežuvis“ yra vienintelė dabartinės valdžios darbo priemonė, nes proto, patirties, vizijos jų veikloje tiesiog nerasta.

Sakau tai ne tam, kad kažką pažeminčiau, nes visiems mūsų šalyje akivaizdu, jog konstatuoju faktus, bet noriu pasakyti, jog ta situacija gali pasikeisti. Artėja treji svarbūs rinkimai, kurie iš G. Landsbergio ir A. Anušausko gali atimti galimybę savo „draugų liežuviais“ kenkti valstybei ir jos piliečiams.

Nėra neklystančių, nėra absoliučiai teisių. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, sudariusi valdančiąją daugumą 2016–2020 metais, sąžiningai dirbo Lietuvos žmonių naudai. Mes darėme klaidų, jas taisėme, nesuspėjome priversti biurokratinį aparatą pradėti dirbti taip, kaip to tikisi Lietuvos gyventojai, bet mūsų nuoseklių ir principingų pastangų nebuvo įmanoma apibūdinti kaip tuščio malimo liežuviais, kas vyko pastaruosius trejus su pusę metų, valdant šiai liberaliai valdžiai.

Viskas mūsų pačių rankose. Gyvename demokratinėje valstybėje ir turime galimybę išsirinkti tuos, kurie pasiruošę tarnauti žmonėms, o ne matuoti savo „liežuvio draugiškumą“. Tik mūsų abejingumas gali leisti tęstis dabartinės valdžios agonijai. O rinktis bus iš ko. Svarbu tą pasirinkimą padaryti.