Ramūnas Karbauskis. Lietuva dalyje teritorijos įveda nepaprastąją padėtį, o kas toliau?

LVŽS pritarė nepaprastosios padėties įvedimui, nes tai reikalinga įteisinant valstybės sienos gynybą, t. y. suteikiant pareigūnams galimybę teisėtai atlikti savo darbą, kurio didžiąją dalį jie jau darė iki šiol. Žinoma, valdantieji pasistengė, kad nepaprastosios padėties įvedimas būtų iškomunikuotas kaip didelis ir galingas jų nuopelnas, kuris įveiks migracijos krizę. Bet nepaprastoji padėtis ne viską išsprendžia.

Palyginkime Lietuvos ir Lenkijos kovos su nelegalia migracija strategijas bei veiksmus. Vokietija Lenkijai pasiūlė visą reikiamą pagalbą, šiai jos dar net nepaprašius. Ne gana to, Vokietija, pabrėždama faktą, kad Lenkija negali su migrantų antplūdžiu tvarkytis viena, ėmė daryti spaudimą Europos Komisijai, kad ir ši padėtų užtikrinti išorės sienos saugumą. Be galo apmaudu matant Vokietijos ir Lenkijos pavyzdį stebėti, kaip Lietuvos valdantieji, net ir tokioje situacijoje, kada Lenkijos pasienyje rikiuojasi tūkstančiai migrantų ir ruošiasi šturmui, sugeba įkąsti Lenkijai dėl neva pašlijusių santykių su ES institucijomis. Negana to, mūsų valdantieji viešai ima diskutuoti, kad dalį migrantų įsileis, dalį išstums atgal į Baltarusiją, o pastarieji greičiausiai ims judėti link Lenkijos. Ar tai draugiškų ir kaimyniškų santykių puoselėjimo pavyzdys? Apie diplomatiją jau net nesinori kalbėti...

Lietuva, kaip ir Lenkija, galėtų puoselėti kaimyniškus santykius, galėtų turėti gerai savo darbą dirbančius diplomatus ir matomus jų darbo rezultatus, tačiau to nebus, kol valdys ši valdžia, kuri nesugeba telkti. Jų darbe labai daug nekompetencijos, blaškymosi, negirdėjimo, chaotiškų ir tarpusavyje nederančių sprendimų, kurie viešojoje erdvėje kelia rimtas abejones, ar valdantiesiems reikalinga Lenkija kaip sąjungininkė, su kuria Lietuva galėtų derintis veiksmus, dalintis kompetencijomis ir tikėtis pagalbos.

Kad ir kiek Lietuvos konservatorių-liberalų valdžia nelegalios migracijos temoje nenori girdėti žodžio „diplomatija“, vis tiek anksčiau ar vėliau turės pripažinti, kad sėkmingi veiksmai susideda iš diplomatinių tiltų statymo, o ne jų deginimo. Didelę dalį migracijos padarinių ir problemų galėtų spręsti diplomatai. Kalbu ne apie Ž. Povilionį ar G. Landsbergį, o apie tikrus tiltus statančius valstybės pareigūnus ir diplomatus.

Mes dar rugpjūčio mėnesį I. Šimonytės Vyriausybei teikėme pastabas dėl vis dar nepaskirto ambasadoriaus prie ES. Jo skyrimas yra esminis, planuojant diplomatinę ES pagalbą nelegalios migracijos krizei suvaldyti. Jo buvimas būtų padėjęs užtikrinti, jog sąjungininkai ir kiti potencialūs tarpininkai būtų pradėję daryti spaudimą Baltarusijos režimui kur kas anksčiau. Be to, kaip dabar jau matome, jau praleista galimybė įtikinti ES ir dėl fizinio barjero finansavimo, fizinio barjero statybos vyksta labai lėtai.

Kita priemonė, kurios galėtų Lietuva siekti diplomatiniais keliais – Baltarusijos oro erdvės apribojimas. Baltarusijos oro erdvė išlieka pagrindiniu Baltarusijos vykdomo hibridinio karo, kurio metu per Lietuvą į kitas ES valstybes organizuojami nelegalūs migrantai, įrankiu. Dėl to, bendradarbiaujant su Tarptautinės civilinės aviacijos organizacija bei Europos aviacijos saugos agentūra, demokratinėmis Baltarusiją supančiomis valstybėmis, būtina siekti, kad būtų uždaryta Baltarusijos oro erdvė.

Taigi, kito kelio, kaip diplomatinis veikimas, dirbant nelegalios migracijos tema, Lietuva neturi. Apmaudu, jei po tokių klaidų, kurias vieną po kitos daro valdžia, liksime vienui vieni...