Ramūnas Karbauskis. Melas dėl 3 proc. kartelės slepia pragmatiškus interesus

Sausio 14 dieną Seimas dar kartą turės apsispręsti dėl to, kokia kartelė bus taikoma Seimo rinkimuose – 5 ar 3 procentų. Opozicija ir dalis politologų per pastaruosius kelis mėnesius mums visiems bandė įteigti, kad kartelės mažinimas sukels chaosą Seime, bus žalingas demokratijai ir kone sunaikins politinę sistemą. Pylėsi kaltinimai politologijos neišmanymu bei vos ne kenkimu valstybei. Tie patys žmonės mus ragino laikytis „vokiškojo standarto“ – 5 procentų kartelės. Melas, manipuliavimai ir kaltinimai nustelbė tai, apie ką iš tiesų turėjo suktis diskusija.

Europos Tarybos 2007 m. rezoliucija „Dėl žmogaus teisių ir demokratijos Europoje“, priimta Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjoje, pateikė tokias rekomendacijas Europos Tarybos narėms: „Brandžiose demokratijose parlamento rinkimuose neturi būti aukštesnės nei 3 procentai rinkimų kartelės. Tokiu būdu bus galima išreikšti kiek įmanoma daugiau nuomonių. Tai, kad skaitlingos žmonių grupės netenka teisės būti atstovaujamos, yra žalinga demokratinei sistemai.“

Tokį raginimą Europos Taryba vėl pakartojo po trejų metų. 2010 metais paskelbtoje rezoliucijoje Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja pakartotinai ragina Europos Tarybos valstybes nares „apsvarstyti rinkimų kartelių, kurios yra didesnės nei 3 procentai, mažinimą, kartu panaikinant ir kitas kliūtis, įskaitant aukštus rinkimų užstatus, kurios atgraso mažas partijas bei pavienius kandidatus nuo dalyvavimo rinkimuose“. Telieka tik stebėtis, kas gi įvyko, kad šių žmogaus teisių apsaugai reikšmingos tarptautinės organizacijos rekomendacijų nežino mūsų politologai?

Venecijos komisija, patariamoji Europos Tarybos institucija, sudaryta iš nepriklausomų konstitucinės teisės ekspertų, dar 2010 metais atliko Europoje taikomų rinkimų kartelių analizę. Ir Venecijos komisijos apibendrinimai taip pat nėra labai palankūs aukštoms kartelėms. Antai, Venecijos komisija atkreipė dėmesį į aukštų kartelių „nepageidaujamas pasekmes“ – be atstovavimo paliktus rinkėjus. Pastarųjų balsai, paduoti už mažas partijas, šioms neperkopus rinkimų kartelės yra tiesiog „išmetami“, t. y. perskirstomi partijoms „nugalėtojoms“, už kurias tie rinkėjai nebalsavo.

Venecijos komisija analizavo ne tik Turkijoje 10 procentų siekiančią kartelę, kurios dydis 2002 m. rinkimuose lėmė tai, kad atstovavimo neteko net 46,3 procento rinkėjų, bet ir 5 procentų kartelę, kuri 1995 m. Rusijoje nulėmė tai, kad net 49,5 procentų rinkėjų balsų buvo „išmesti“. Perskirsčius „išmestus“ rinkėjų balsus laimėjusioms partijoms komunistų partija gavo dvigubai daugiau vietų Rusijos Dūmoje, nei būtų gavusi suskaičiavus tik tiesiogiai už ją rinkimuose paduotus rinkėjų balsus!

Norėtųsi mūsų opozicijos paklausti – ar tai demokratija?! Beje, Venecijos komisijos nuomone, kartelė nuo 3 iki 5 yra priimtina, tačiau turi būti įvertinti saugikliai, ypač skirti tautinėms mažumoms, kurie tampa svarbūs, kai kartelė pradeda artėti prie 5 procentų. Ši nepriklausomų konstitucinės teisės ekspertų, dirbančių Europos Taryboje, nuomonė paneigia bet kokius pastarojo meto išvedžiojimus ir melą, kad žema 3 procentus kartelė gali prieštarauti Konstitucijai.

Viešojoje erdvėje dominuojantys ekspertai tiek politikams, tiek ir visuomenei nepasakė dar vieno reikšmingo fakto. Daug buvo kalbėta apie Venecijos komisijos „vienerių metų taisyklę“. Ji sako, kad užtikrinant rinkimų sistemos stabilumą esminiai rinkimų teisės aktų pakeitimai gali būti darome ne vėliau, kaip likus metams iki rinkimų. Tačiau kalbant apie šią taisyklė liko nepaminėta tai, kad ji yra ne absoliuti. Venecijos komisija savo aiškinamajame dokumente nurodo, kad šia taisykle nesiremiama, kai siūlomais rinkimų įstatymo pakeitimais siekiama įgyvendinti tarptautinių organizacijų rekomendacijas. Bet nutylėjus išimtį remtasi buvo ir būtent Venecijos „vienerių metų taisyklė“ tapo ir veto priežastimi.

Diskusijų įkarštyje opozicijos politikai bei politologai pamiršo ir tai, kad su mažesne nei pas mus (3,4 procentų ar net 0,67 procento tebesiekiančia) kartele gyvena kone pusė Europos. Netgi tokios valstybės, kaip Vokietija, turinti 5 procentų barjerą, rinkimuose daugiamandatėje apygardoje taiko tiek išimčių, kad 5 procentų barjeras tampa labai santykiniu.

Ramūnas Karbauskis

Diskusijų įkarštyje opozicijos politikai bei politologai pamiršo ir tai, kad su mažesne nei pas mus (3, 4 procentų ar net 0,67 procento tebesiekiančia) kartele gyvena kone pusė Europos. Netgi tokios valstybės, kaip Vokietija, turinti 5 procentų barjerą, rinkimuose daugiamandatėje apygardoje taiko tiek išimčių, kad 5 procentų barjeras tampa labai santykiniu.

Vokietijoje partijai užtenka laimėti tris vietas vienmandatėje apygardoje, kad tai partijai nebūtų taikomas 5 procentų barjeras daugiamandatėje apygardoje. Taip, 1994 m. rinkimų metu, Vokietijos PDS partija daugiamandatėje surinko tik 4,4 procentų balsų, tačiau gavo tris vietas vienmandatėse apygardose ir dėl to, jos atžvilgiu netaikant 5 procentų barjero, pagal daugiamandatėje apygardoje paduotų rinkėjų balsų skaičių galėjo gauti dar 30 vietų parlamente.

Vokietijoje pripažįstama, kad ši kartelės taikymo išimtis atsirado dėl dviejų priežasčių: kaip pagalba mažoms partijoms ir pagalba tautinių mažumų atstovaujamumui. Čia norėtųsi į akis pasižiūrėti opozicijai, vis kviečiančiai laikytis „vokiškojo rinkimų kartelės standarto“, kuris šiuo metu neva galioja Lietuvoje. Gal būkite garbingi ir pripažinkite, kad Lietuvoje tikrai ne „vokiškasis standartas“ – mūsų taikoma 5 procentų kartelė mažoms partijoms, ypač negaunančioms valstybės dotacijų, yra neįveikiama.

Konservatoriams bei socialdemokratams būtų garbinga pripažinti ir dar vieną dalyką. Taip, jiems yra naudinga, kad kartelė išliktų aukšta. Konservatoriai, skaičiuojant pagal 2016 m. rinkimų rezultatus, daugiamandatėje apygardoje, būtų gavę 17 mandatų – 3 mandatai mažiau nei gavo esant 5 procentų barjerui. Tuo tarpu socialdemokratai vietoje 13 vietų Seime gautų tik 11. Dėl didelės kartelės du papildomus mandatus gavo ir LVŽS. Statistika liūdina – 2016 m. Seimo rinkimuose „išmesta“ beveik 19 procentų rinkėjų balsų. Taigi, kone penktadalis rinkėjų neteko galimybės būti atstovaujamais partijų, už kurias jie tiesiogiai balsavo.

Matant tokią situaciją pragmatiškai suprantama, kodėl konservatoriai su socialdemokratais dabar kalba apie kone pasaulio pabaigą, kuri ištiks, jei kartelė bus sumažinta – siauras partinis interesas ir kelios papildomos vietos „saviems“ Seime jiems yra svarbiau, nei Lietuvos žmonių teisė būti atstovaujamais. O per dešimtmečius tų papildomų vietų „saviems“ juk susikaupia ir daugiau. Antai, per 1996–2016 metų laikotarpį konservatoriai vien dėl to, kad buvo aukšta 5, o ne 3 procentų kartelė, Seime papildomai gavo 14 Seimo nario mandatų, o LSDP – 7 mandatus.

Opozicija sausio 14 dieną, Seimui pakartotinai balsuojant dėl rinkimų kartelės mažinimo, turės progą siekti brandžios demokratijos standartų bei galės pademonstruoti tai, kas jai svarbiau: žmonių teisė būti atstovaujamais ar siauri konservatorių ir jų satelitų interesai, kiekvieną kadenciją pasiglemžti vieną, dvi ar tris papildomas kėdes Seime.