Prieš keletą dienų vykusiame sveikatos forume „COVID-19 pandemija: krizė, pamokos ir galimybės“ sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys buvo kaip reta atviras – šios Vyriausybės ir jo asmeninis sveikatos reformos tikslas „optimizuoti stacionarių aktyvaus gydymo paslaugų teikimą“, kas neišvengiamai reiškia mažųjų regiono ligoninių uždarymą.
Kitaip tariant, konservatoriai imasi įgyvendinti dar 2016 m. savo rinkimų programoje pateiktus pažadus, kurių jiems, anuomet pralaimėjus rinkimus, laimei, nepavyko įgyvendinti. Tuomet žadėta „mažinti perteklinį ligoninių skaičių, turint aiškiai užsibrėžtą tikslą – kiek įmanoma greičiau pasiekti OECD šalių vidurkį pagal ligoninės lovų, tenkančių vienam gyventojui, skaičių (5.2 lovos 1 000 gyventojų)“. Norint tokį rodiklį pasiekti, reikėtų sumažinti, skaičiuojant pagal 2019 m. statistinius duomenis, apie 9 tūkst. 800 lovų visoje Lietuvoje. O tai reikštų, kad reiktų uždaryti visas rajonų ir regionų ligonines, visas, jokios slaugos, jokios reabilitacijos – visos uždaromos, ir dideliuose miestuose dar sumažinti 2 tūkst. 300 lovų.
Ar dabar bus užsimota tokiu plačiu mostu prieš rajonų ligonines, kaip kad planuota anksčiau – sunku pasakyti. Detalesnis reformos planas, kaip ir garsusis 130 punktų pandemijos suvaldymo planas – kažkur dar alternatyvioje tikrovėje. Tik tiek, kad iš ministro užmojų ir užsidegimo yra akivaizdu – planas uždaryti ligonines materializuosis, skirtingai nei 130 punktų jo pirmtakas, nes už to stovi konservatoriai.
Juk kada jautiesi „viršūnių“ ir „elito“ valdžia, kuriai Lietuva – tik trys didieji miestai, gyvenimas regionuose yra nei suprantamas, nei pažįstamas, nei rūpi. Kaip ir tai, kaip senjorė, gyvenanti vienkiemyje, pasieks toli pasilikusią ligoninę, o ypač – iš jos grįš, jei neturi artimųjų, o pavežėjimo infrastruktūra – nei sutvarkyta, nei planuose. Matyt ne veltui A. Dulkys tame vakar dienos forume apie sveikatą pasakė kitą „auksinę“ mintį: „Ar verta gyventi ilgiau, jei tą papildomą laiką praleisi sirgdamas“. Tai, matyt, ir yra konservatorių palinkėjimas Lietuvos regionams.
Tai ne kas kita, o valdžios politinė sociopatija. Žmonėms aišku, kas tai yra, o valdantiesiems priminsiu, kad tai toks sutrikimas, pasireiškiantis moraliniu ir socialiniu abejingumu ar atsainumu, kuomet visuomenė ir atskiri jos individai vertinami kaip daiktai, kuriais galima laisvai manipuliuoti siekiant tik savo tikslų.