Rasa Baškienė. Vilniaus šviesoforų visagalybė

Yra paskaičiuota, kad tūlas vilnietis miesto transporto kamščiuose praleidžia 136 valandas arba 6 paras per metus. Besikeičiantys miesto vadovai žada mažinti spūstis, tačiau spūstys stabiliai auga. O kodėl? Pavažinėkime Vilniaus pagrindinėmis gatvėmis ir pažiūrėkime, ar tikrai nuoširdūs mūsų valdžios norai jas sumažinti.

Atvykstame garsiuoju (sic!) Molėtų keliu A14. Prieš Vilnių švelniai greitėjimo juosta prisijungia senasis Molėtų plentas 172. Nuvažiavus vos kilometrą kelias pasipildo automobiliais iš gretimų gyvenamųjų kvartalų. Nei iš šio, nei iš to – ten, kur eismo srautas nei padidėja, nei sumažėja – kelias išplatėja iki keturių juostų. Smagiai įsibėgėjus tenka stabdyti, nes pakalnėlėje šviesoforas (ties sankryža su keliuku S210) prieš pat nosį uždega raudoną šviesą. Tenka ilgesingai prisiminti dar sovietmečiu pastatytą viaduką sankirtoje su Giedraičių–Dubingių keliu (2809). Tad gal reikėjo pinigus, prieš dešimtį metų beveik be naudos išleistus kelio ruožo išplatinimui, skirti viadukui šioje sankryžoje?

Važiuojant link plačiosios Geležinio Vilko gatvės dalies (jei pasiseks ir neįsijungs reguliuojamųjų pėsčiųjų perėjų šviesoforai) teks įveikti dar bent keturis šviesoforus. Du iš jų įrengti per pastaruosius dvejus metus. Įveikus dar vieną šviesoforą prie Baltupių įstringame didžiausiame Vilniaus kamštyje ties sankryžomis su Žalgirio ir Ukmergės gatvėmis. Šimtai automobilių ir toliau tebestovi šviesoforais reguliuojamose, ką tik išplatintose sankryžose.

Vadovaujantis pirmuoju Vilniaus bendruoju planu miesto sankryžose neturėjo likti vieno lygio magistralinių kelių (gatvių). Kas padaryta? Beveik nieko. Platinami keliai, įrengiami šviesoforai, reikia ar nereikia įrengiamos žiedinės sankryžos, bet viadukai nestatomi. Kodėl? Po ministro R. Masiulio inicijuoto kelių kokybės tyrimo paaiškėjo, kad kelininkams labai apsimokėjo ploninti asfaltą. Matyt, šviesoforų biznis irgi apsimoka. O štai tiltai – ne. Tilto nesuploninsi – nugrius. Tad kamščiai Geležinio Vilko–Žalgirio–Ukmergės–Narbuto gatvių–Konstitucijos prospekto mazge užprogramuoti.

Geležinio Vilko gatvė už tunelio siaurėja iki keturių juostų. Kažkada būta vilčių išplatinti šį ruožą iki Gerosios Vilties gatvės, bet dabar, pastačius estakadą nuo Vingio parko pusės link Verslo trikampio, tam nebeliko jokių techninių galimybių. Estakados statyba Vilniui kainavo labai didelius pinigus. Ne mažesnius kainavo inžinerinių tinklų perklojimas po ja. O kokią naudą ši estakada davė Vilniaus infrastruktūrai? Ne kažkokią. O štai kompanijoms „Eika“ ir „MG Baltic“, Verslo trikampyje valdančioms nemažą nekilnojamąjį turtą, nauda akivaizdi.

Sankryžoje su Gerosios Vilties gatve – vėl šviesoforas. Šalia šios sankryžos sklypą didžiuliams nekilnojamojo turto projektams įsigijo su „Maxima“ susijusi verslo grupė. Vilniaus valdžia, iš pradžių įtraukusi prievolę šioje vietoje pastatyti viaduką, vėliau ją lyg ir panaikino. Dar vėliau lyg ir vėl įtraukė. Ar bus čia pastatytas viadukas – toks, koks reikalingas miesto transporto infrastruktūrai? Ir už kieno pinigus? Kažkada vilniečiams buvo pažadėta, kad „Maximą“ valdanti verslo grupė įrengs dviejų lygių sankryžą ties „Akropoliu“. Po ilgų debatų ji buvo įrengta – tik ne tokia, kokios reikia vilniečiams, bet tokia, kokia patogiau įvažiuoti į „Akropolį“.

Į Kauną važiuoti Savanorių prospektu neverta. Prospektas prismaigstytas šviesoforų ir kažin ar jau galėtų būti laikomas magistraliniu keliu. Įsukus į Tūkstantmečio gatvę nuo noro stipriau spustelėti sulaiko greičio matuokliai, o gana sklandžiai kirtus trijų (!) lygių sankryžą, susiliejančią su Vakariniu aplinkkeliu, Gariūnuose vėl tenka stoti prieš šviesoforą. Viskas apgalvota: stabtels tūlas – gal ir užsuks, kažką nusipirks. O ir žemelė Gariūnų šventa, negalima nė pėdos jos atimti galimo viaduko statybai.

Toliau važiuojant kertamas Trakų plentas. Keliaujantys šiuo keliu vargo nemato, bet apačioje važiuojantieji į Trakus ar Druskininkus stringa ties šviesoforu po tiltu, kuris nepadeda jų išvengti. Pagelbėtų keturių „dobilo lapų“ sankryža, kuri leistų visiems visomis kryptimis judėti nesustojant. Pažvelkime į šią sankryžą žemėlapyje. Trys „dobilo lapai“ įrengti, nepagailėjus šalia esančių pušynėlių, o štai ten, kur turėtų būti ketvirtasis, stovi degalinė – buvęs „Lukoilas“. Priimti visi reikalingi įstatymai, leidžiantys valstybei išpirkti nuosavybę visuomenės reikmėms, tačiau paliesti „Lukoilą“? Šiukštu. Anai valdžiai „Lukoilo“ nuosavybė buvo dar šventesnė, nei Gariūnų.

Grįžkime į kitą Tūkstantmečio gatvės galą – tiksliau, jo pradžią. Nors šioje gatvėje gausu visokių inžinerinių statinių ir ties įvažiavimu į prekybos centrą „IKEA“ įrengtas puikiausias viadukas, ji prasideda tebemirksinčiu sankryžoje su Lydos plentu šviesoforu. Jau kelerius metus miesto galvos gąsdina, kad tuoj tuoj prasidės šios sankryžos rekonstrukcija, bet, žinia, dar net nesutarta, kas ją finansuos – miestas ar valstybė.

Nejuda ir kiti pažadėtieji projektai – tokie, kaip Kalvarijų–Ozo gatvių sankryža, kamščiuose dūsta Pilaitės gyventojai. Nepaisant pastatytos estakados Laisvės prospekte, Pilaitės prospekte tik daugėja reguliuojamųjų vieno lygio sankryžų. Yra ir viena gera išimtis, tik patvirtinanti taisyklę: Vakarinis aplinkkelis. Deja, kad įvažiuotum į jį, tenka pakentėti šviesoforais reguliuojamuose ir nereguliuojamuose kamščiuose.

O dabar keli žodžiai apie itin svarbią magistralinę Ukmergės gatvę, kurią nutiesus buvo siekiama išvengti didžiulių kamščių ir nukreipti eismą nuo gyvenamųjų rajonų. Savo paskirtį ji pamažu praranda, auginant stabdančių eismą šviesoforų skaičių ties kiekvienu prekybos centru. Meras R. Šimašius, pavadinęs šią gatvę „apsileidimo ir netinkamo miesto raidos pavyzdžiu“, ketina keisti jos koncepciją: gatvė bus apsodinta medžiais, želdynais ir skverais, apstatyta naujais statiniais. Meras norėtų, kad „žmonės galėtų vaikščioti iš vienos vietos į kitą, judėtų...“.

Dėl pirmosios šio teiginio dalies ginčytis netenka: kažkada buvusi greita magistralinė gatvė pasidarė sunkiai pravažiuojama dėl daugybės pagal verslininkų norus įrengtų šviesoforų. Na, o dėl parkų palei gatvę... Šeškinės, Fabijoniškių ar Pašilaičių gyventojai, žinoma, neras geresnės vietos pasivaikščiojimui už erdvę šalia magistralinės gatvės, kur galima pakvėpuoti prie šviesoforų sustojusių automobilių išmetamosiomis dujomis, pasiklausyti jų ūžimo...

Daugybę metų Vilnius vystėsi chaotiškai: miesto galvos ir jų palaiminti vystytojai vystė naujus kvartalus, „pamiršę“ juose pastatyti mokyklas, darželius, įrengti viešąsias erdves. Ką ten, branginant žemelę neliko vietos net automobilių parkavimui. Tad ir vargsta žmonės rytais ir vakarais automobilių spūstyse, palikti šviesoforų visagalybei.

Tad kas atsakys į klausimus: kieno interesai svarbesni – verslo ar gyventojų, kurie, beje, irgi moka mokesčius? Ar kalbama su visuomene, su specialistais, ar klausiama žmonių nuomonės prieš priimant sprendimus, kam ir kaip išleisti jų pinigus? Kažin. Užtat ir klesti šviesoforų biznis.