Bandoma reabilituoti Stalino režimą
Labiausiai daugelį apžvalgininkų net pačioje Rusijoje nustebinęs įvykis buvo staigus Vladimiro Putino susidomėjimas istorija. Ir ne istorija apskritai, o Ribentropo-Molotovo paktu, Antrojo pasaulinio karo pradžia.
Pretekstas tokiam susidomėjimui jo praėjusios savaitės kalbose buvo įvardintas aiškiai – Europos Parlamentas rugsėjį priėmė rezoliuciją apie atminties svarbą Europos ateičiai. Priėmė, beje, didžiule balsų dauguma. Rezoliucija, pasak V. Putino, yra absoliučiai nepriimtina, nes joje sulyginamas fašizmas ir komunizmas, konstatuojama, kad Antrąjį pasaulinį karą, pasirašę Europą padalijusį Ribentropo-Molotovo paktą ir jo slaptuosius protokolus, sukėlė abu – ir Hitleris, ir Stalinas.
Beje, Europos Parlamentas jau ne pirmą kartą pasisakė dėl fašizmo ir komunizmo, todėl sunku patikėti, kad susinervinta tik dabar. 2009 metais ta pačia proga priimtoje rezoliucijoje „Europos sąžinė ir totalitarizmas“ buvo taip pat minimi abu – nacistinis ir komunistinis – režimai kaip nusikalstami, o komunistiniam skirta atskira pastraipa: „EP yra įsitikinęs, kad pagrindinis komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimų atskleidimo ir įvertinimo tikslas yra susitaikymas, kuris pasiekiamas pripažįstant atsakomybę, prašant atleidimo ir skatinant moralinį atgimimą.“
Iš to, ką išgirdome V. Putino pasisakymuose, deja, tenka konstatuoti atvirkščią procesą. Išgirdome ir pamatėme visišką moralinį supuvimą, nes komunistinį terorą didelėje dalyje Europos paskleidusios SSRS teisių perėmėjos Rusijos Federacijos Prezidentas ne tik kad nepripažįsta atsakomybės, ką jau bekalbėti apie atsiprašymą, tačiau iš esmės paskelbė Stalino reabilitaciją.
Kadangi tiesiogiai dalyvavau 2019 metų rezoliuciją inicijuojant, rašant jos tekstą ir priimant Europos Parlamente, tai net šližikus kepdama atidžiai sekiau visus prieškalėdinės savaitės įvykius iš Kremliaus propagandos aikštelių.
Pirma žinutė, kuria buvo pasmerkta rezoliucija, pasirodė V. Putino interviu vokiečių spaudoje.
Toliau – dar įdomiau. Gruodžio 20 dieną V. Putinas susikvietė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių lyderius ir jiems visą valandą (!) skaitė pranešimą apie tai, koks neišvengiamas buvo Ribentropo-Molotovo paktas, kaip Stalinas stengėsi suburti antifašistinę koaliciją ir kas kalčiausias dėl karo pradžios. Pasirodo, karo kaltininke reikėtų laikyti pačią Lenkiją, kurios valdžia flirtavo su Hitleriu. Tai, beje, nieko naujo tiems, kurie gerai žino Stalino ir SSRS laikų propagandą – iš esmės V. Putinas pakartojo senas klišes, paįvairindamas specifiškai atrinktais archyviniais dokumentais.
Savo emocingas istorines apžvalgas Rusijos prezidentas kartojo net keletą dienų iš eilės įvairiuose renginiuose – spaudos konferencijoje, susitikęs su Gynybos ministerija.
Įkandin prezidento ta pačia tema suskato rašyti, rodyti visa Kremliaus propagandos mašina. Pastaruoju metu savo ypač agresyviai savo laidose besisklaidantis Vladimiras Solovjovas susikvietė paslaugius istorikus, kad įrodytų seną Stalino teoriją.
Rusijoje baigiama sunaikinti organizacija „Memorialas“, kuri tiria stalininius nusikaltimus, uždaromi tremčių, gulagų muziejai. Tokia politika duoda vaisius – vėliausios apklausos rodo, kad net 70 procentų rusų teigiamai vertina Stalino asmenybę.
Taigi V. Putino pastarosios kalbos yra tęsinys politikos, kuri prasidėjo ne vakar. Nauja yra tai, kad dar SSRS vadovų Nikitos Chruščiovo ir Michailo Gorbačiovo, Rusijos Federacijos – Boriso Jelcino – laikais pasmerktas totalitarinis, nusikalstamas, milijonus gyvybių ir ištisas tautas pražudęs režimas, kruvina tironija yra reabilituojama ir pradedama šlovinti pačiu aukščiausiu lygiu.
Šiuose Kremliaus savaitės serialuose ypač kliuvo Lenkijai. Buvo prikeltas ir Pilsudskio laikų ambasadorius Vokietijoje, ir istorija su Čekoslovakijos padalijimu. Žodynas pasipylė įvairus – iš Putino lūpų pasaulis išgirdo ir „svoločius“, ir antisemitinė kiaulė, bet kai kalbėjo apie SSRS invaziją į Lenkijos teritorijas, žodynas buvo švelnus – „советские войска зашли в Польшу“. Tiesiog užsuko, įėjo, atėjo ta geroji SSRS, kovotoja prieš fašizmą, iš esmės vienintelė, kurios tuometinis lyderis Stalinas nenuleisdamas rankų kovojo, burdamas antifašistinę koaliciją, saugojo žydus... Būtent tokį pasakojimą prieš šv. Kalėdas sudėliojo Rusijos Prezidentas pasauliui.
Dar belieka pridėti, kad Lenkija pati save padalino, pati save užpuolė ir iš Vakarų, ir iš Rytų.
Kodėl Putinas taip susidomėjo istorija?
Daugelis klausia, kodėl V. Putinas ėmėsi istorinių reikalų?
Prisipažinsiu, kai pasižiūrėjau tą V. Putino valandos paskaitą nuostabos nelabai slepiantiems NVS lyderiams, prisiminiau jaunystės laikus okupuotoje Lietuvoje. Tada SSRS senstantis lyderis Leonidas Brežnevas pradėjo rašyti knygas, kurias mes turėjome studijuoti per pamokas. Pamenu tik „Malaja Zemlia“.
Panašu, kad Putino Rusijoje irgi bus imtasi vadovėlių. Apie tai jau kalba paslaugūs propagandistai. Prabilta ir apie įstatymo pataisas, kuriomis Rusijoje būtų uždrausta sulyginti fašizmą su komunizmu, už tai sodinant į kalėjimą.
Taigi, kodėl?
Visiškai aišku viena – 2020-ųjų gegužę Kremlius planuoja pompastišką pergalės 75-metį.
Rusų tauta pavargusi nuo dvidešimties metų su Putinu. Ekonomikoje nėra kuo pasigirti, propaganda prieš Ukrainą jau darosi lyg sugedusi plokštelė, rusų kariai Sirijoje – žmonėms tikrai neįdomu. Reikia naujų priešų, naujų emocijų, naujos mobilizacijos.
Taigi iki pavasario turėsime tokią keistą, labai nešviežią propagandinę bangą apie Rusiją supančius fašistų gerbėjus Lenkijoje ir Pribaltikoje, dar kur nors Rumunijoje, ir, aišku, Ukrainoje. Pastarojoje tai fašizmas ypatingas, nes Prezidentu išrinktas žydų tautybės Ukrainos pilietis.
V. Putinas pažadėjo ir straipsnį istorine Ribentropo-Molotovo tema parašyti, o jo pritarėjai – konferenciją Europos Parlamente surengti. Tiesa, girdėjosi nusiskundimų, kad Kremliui lojalūs žmonės tame parlamente sunkiai ką nors pakeisti gali.
Tačiau didžiausias mano nusivylimas iš tos savaitės įvykių – visiškai nurašė mūsų su Andriumi Kubiliumi indėlį. Rašėm, taisėm, mūsų abiejų bendražygės Mantės Meškelevičiūtės kompiuteryje gimė pirmasis rezoliucijos tekstas, kurio esmė nelabai ir pasikeitė po priėmimo, o visus laurus Kremliaus propaganda suteikė Lenkijai. Negražu taip.
Na, o pabaigai, mano svarbiausia žinutė apie naująjį Rusijos istoriką – neveža kažkaip tos V. Putino paskaitos. Na, neveža ir neveš. Nes melas niekada nenugalės tiesos. Juk buvo Suomija, apie kurios užpuolimą V. Putinas iš archyvų dokumentų neiškėlė. Juk buvo Katynė, buvo uždaryta SSRS siena iš Hitlerio užimtos
Lenkijos bėgantiems žydams, buvo milijonai nužudytų žmonių, rusų taip pat, tebėra tremtinių kapais nusėta Sibiro žemė, viskas tebėra ir viskas žinoma. V. Putinas, jei jau susidomėjo archyvais, galėtų savo pavaldiniams iš buvusios darbovietės nurodyti, kad sugrąžintų 1991 metais iš Lietuvos pavogtus KGB archyvus.
Galėtų pastatyti paminklą Butyrkuose nukankintam ir sudegintam partizanų vadui, Okupuotos Lietuvos Prezidentui Jonui Žemaičiui – Vytautui. Galėtų liepti paklusniems Kremliaus filmų statytojams sukurti filmą, kaip raudonarmiečiams 1944 metais buvo leista žaginti moteris, vos peržengus Karaliaučiaus krašto sieną, kaip pjaustė jų pilvus ir traukė kardais negimusius kūdikius, kaip šaudė per Nemuną į Lietuvą bėgančius jų labiau paaugusius vaikus...
Tačiau padirbėti teks mums, nes per Europą bus paleista dar galingesnė melo lavina. Esame tam pasiruošę.
Klausimas tik, ar Stalino sugrąžinimas yra senstančio Rusijos lyderio paralelinis pasaulis, ar ženklai apie ruošiamą ateitį?