Naujojo Aljanso nariai pareiškė, kad yra įsipareigoję ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją, vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais.
Minaičių deklaracijoje buvo įvardintos labai panašios vertybės: „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-oje Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.“
Šiandien partizanų bunkerio signatarų svajonė yra išsipildžiusi. Lietuva tapo stipriausio demokratiją ir laisvę pasaulyje ginančio Aljanso nare. Kova dėl Laisvės nebuvo pralaimėta.
Kovo 11-oji buvo pats svarbiausias žingsnis į mūsų narystę NATO, nors tuomet kalbos apie NATO nebuvo. Atvirkščiai, Sąjūdžio programoje buvo žodis „neutralitetas“. Tiesiog tuo metu svarbiausia buvo atsikratyti okupacijos, per ankstyvi veiksmai galėjo būti pavojingi.
Demokratinis pasaulis taip pat nelaukė mūsų išskėstomis rankomis. Visi žiūrėjo į perestroikos autorių Michailą Gorbačiovą ir dėl mūsų Nepriklausomybės siekių turėjo nemažai baimių.
Šių dienų akimis žiūrint, visai nesuprantamu gali atrodyti tuometinės Aukščiausiosios Tarybos posėdis 1990 m. kovo 23 d., kai deputatai atsisakė paskirti krašto apsaugos ministrą ir tokios ministerijos Vyriausybėje neatsirado. Matyt, tam metui toks sprendimas nebuvo pribrendęs ir daug kam atrodė pernelyg šokiruojantis. Vyriausybė įkūrė departamentą, kuris tokiu statusu išbuvo iki 1991 m. spalio vidurio, kai pagaliau buvo paskirtas ministras.
1991 m. gegužės 31 d. įvyko pirmasis istorijoje neoficialus Lietuvos delegacijos, vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, vizitas į NATO būstinę. Kadangi tuo metu nebuvo įmanoma suorganizuoti oficialaus susitikimo, Lietuvos delegacijos apsilankymui NATO būstinėje tarpininkavo Danijos misija prie NATO.
Tuo metu Lietuvoje sovietinė armija buvo užgrobusi Televizijos ir radijo pastatą bei Televizijos bokštą. Platus Lietuvos Nepriklausomybės tarptautinis pripažinimas atėjo tik po trijų mėnesių, žlugus pučui Maskvoje.
Nuo tada prasidėjo aktyvus Lietuvos kelias į NATO.
Prisipažinsiu, man labai pavojingas šiame kelyje atrodė Sąjūdžio pralaimėjimas 1992 m. Seimo rinkimuose. Pamenu, važiavau iš Pasvalio į Vilnių ir, žiūrėdama į žmones, klausiau sau viena: „Ką jūs padarėte?“ Man atrodė, kad kryptis į Vakarus bus sustabdyta, kad suksimės atgal.
Sąjūdžio parlamentarų pagrindu Seime susiformavo stipri opozicija, kurios esminiu siekiu buvo tolimesnė Lietuvos integracija į Vakarus.
Pati tiesiogiai nedalyvavau, tačiau žinau, kad Vytauto Landsbergio ir kitų jo bendražygių iniciatyva prasidėjo. Pokalbiai su valdančiosios ir kitų partijų atstovais dėl bendro sutarimo siekti narystės NATO.
1993 m. rugsėjo 1 dieną Lietuvoje nebeliko okupacinės kariuomenės. Atsivėrė galimybės oficialiai pateikti paraišką dėl stojimo į NATO.
Manęs dažnai klausia kur nors Ukrainoje ar Sakartvele, kaip mums pavyko įstoti į NATO? Atsakydama jiems visada pabrėžiu vieno dokumento svarbą. Tai 1993 m. spalio 5 d. devynių politinių partijų pasiektas susitarimas ir pasirašytas kreipimasis į Prezidentą „Dėl Lietuvos integravimosi į NATO“.
Toks susitarimas, kurį pasiekė labai aršiai vidaus politikoje viena kitą kritikuojančios vidaus politikoje partijos, buvo svarbus lūžis kelyje į NATO. Svarbiausia, kad dėl tokio susitarimo svarbos pavyko įtikinti valdančiąją LDDP. Šis susitarimas vėliau buvo svarbiu argumentu NATO narėms, stabdė Rusijos bandymus blokuoti integracijos procesą per naujai iškylančias politines jėgas.
Paraišką stojimui į NATO pateikė Prezidentas Algirdas Brazauskas. Partijų susitarimas turėjo lemiamą reikšmę jo apsisprendimui. Didelio entuziazmo nei iš jo, nei iš Lietuvą tuomet valdžiusios LDDP tikrai nebuvo, tačiau gerai, kad proceso nesustabdė. Valdžios viduje buvo ir atviro sabotažo. Tai labiausiai pasireiškė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kurio pirmininkas Vytautas Petkevičius buvo atviras stabdys taip sunkiai besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. Buvo laikas, kai kariai negaudavo atlyginimų, mūsų pajėgos tikrąja to žodžio prasme vegetavo. Žmones labai slėgė tokia atmosfera.
Buvo labai svarbu, kad Seimas priimtų Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kurio projekte buvo įtvirtinta euroatlantinė Lietuvos integracija, 1993 metais partijų sutarta kryptis turėjo būti įtvirtinta įstatymu.
Dėl NSGK ir kitų aršiausių įstatymo priešininkų laikysenos LDDP kadencijos Seime šis svarbus įstatymas taip ir nebuvo priimtas.
Laimė, rinkimus laimėjo Valdas Adamkus, tiesa, labai nedideliu balsų skirtumu. Lengviau atsikvėpėme, kad kryptis į NATO bus išsaugota.
Man labai įstrigo pirmasis mano gyvenime vizitas į NATO būstinę Briuselyje. 1997 metais grupė naujų Seimo narių buvome pakviesti susipažinti, kaip veikia NATO. Be galo apsidžiaugiau. Skrisdama galvojau, kaip čia aš jiems viską griežtai paaiškinsiu, kodėl mus į NATO turi priimti nedelsiant! Juk mūsų tauta tiek kentėjo, mano mamos šeima iškentė tremtį, jau vien dėl to mes nusipelnėme narystės tuoj pat.
Pasitaikė proga visa tai išsakyti per pietus NATO tarnaujančiam karininkui iš Italijos. Jis klausėsi manęs atidžiai ir kiek pagalvojęs sako: „Ponia, o kodėl jūs manote, kad amerikiečių, italų ar britų motinos turėtų norėti leisti savo sūnus žūti dėl jūsų žemės, kai jūs patys savo gynybai teišleidžiate tik tiek, kad vos užtenka vienai porai batų kariui per metus?“
Iš tiesų taip ir buvo po V. Petkevičiaus siautėjimo gynybos srityje.
Man tai buvo supratimo apie gynybą, apie NATO, apie atsakomybę pradžia.
Kai 1999 metais Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo NATO narėmis, o mes likome nepakviesti, reikėjo naujos energijos tam, kad plėtros traukinys nenuvažiuotų be mūsų.
Tuometinio Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo Andriaus Kubiliaus iniciatyva sumąstėme kurti NATO reikalų komisiją.
Ji buvo sudaryta 1999 m. birželio 29 d. Seimo nutarimu, o tų pačių metų lapkričio 4 d. buvo patvirtinti NATO reikalų komisijos nuostatai. kuriuose išdėstyti svarbiausi uždaviniai.
2002 metais įvyko istorinis Lietuvai NATO viršūnių susitikimas Prahoje. Jau žinojome, kad Lietuva sulauks pakvietimo. Tą dieną, vėl A. Kubiliaus iniciatyva, sugalvojome į Seimo kavinę pakviesti visus iš Seimo, KAM, URM, kam ši diena vainikavo ilgametes pastangas tapti NATO nariais. Nors viskas vyko spontaniškai, susirinko daug žmonių. Stebėjome televizoriuje visi drauge, kaip tuometinis Generalinis sekretorius George’as Robertsonas paskelbė, kad Lietuva, Latvija, Estija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija ir Bulgarija kviečiamos pradėti derybas dėl narystės.
Man tai buvo diena, panaši į Kovo 11-ąją. Kitokia gal tuo, kad dar geriau suvokiau mūsų vietą žemėlapyje.
Kėlėm vyno taures, džiaugėmės, kalbėjomės. Pamenu, kaip vienas kolega iš politikos ekspertų sakė, jog dabar Lietuvoje bus labai nuobodu gyventi. Nebus jokių iššūkių, gyvensim nuobodžiai lyg koks Liuksemburgas. Įsidėmėjau tuos žodžius, bet abejojau, ar tikrai taip gali būti. Netrukus driokstelėjo skandalas dėl Rusijos įtakų Rolandui Paksui, susivokėme esantys aplinkybėse, kai Rusija sugrįžta į tradicinį šiai šaliai agresyvų savo kaimynams statusą.
Kremlius bandė stabdyti pajudėjusį NATO plėtros traukinį.
Grupė prieš Lietuvos narystę nusiteikusių politikų įsteigė iniciatyvinę grupę referendumui surengti. Jai vadovavo Rolandas Pavilionis, jos nariu, beje, buvo ir dabartinis valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis.
2004 metais įstojome į NATO. Tai jau buvo formalumas, nors dėl to reikėjo daug ką padaryti. Ypač – krašto apsaugai. Čia noriu atskirai paminėti generolą Joną Kronkaitį, kuris buvo Lietuvos kariuomenės vadas iki pat įstojimo.
Jis ne kartą perspėjo, kad net įstojusi į NATO, Lietuva turi plėtoti savo pajėgas, formuoti rezervą, naujas brigadas, neužmiršti teritorinės gynybos, tačiau įstojimas į NATO užtvindė Lietuvą euforija, kurios rezultatas buvo labai keistas. Žmonės ir dauguma politikų nusprendė, kad krašto gynyba jau nebe Lietuvos, o NATO reikalas. Tai jie, NATO, ateis ir apgins. Jei būtume nuosekliai tęsę iki narystės pradėtą kariuomenės struktūrą, šiandien turėtume daug stipresnius pajėgumus.
Didžiausią darbą iki 2004 metų sėkmingo finišo nudirbo Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijos žmonės. Buvo didžiulis entuziazmas ir supratimas, kad privalome tai padaryti. Ambasadorius Giedrius Čekuolis net buvo vadinamas Misteriu NATO, nes buvo už tai atsakingas, o Gintė Damušytė buvo ambasadorė prie NATO pačiu svarbiausiu iki narystės laikotarpiu.
Visų neįmanoma išvardinti, tačiau ačiū visiems!
Mes pasiekėme labai daug. Lietuva laiku suspėjo į traukinį, kuris paėmė mus į ES ir NATO. Įšokome į paskutinį paskutinio tuo metu pro mus važiavusio geopolitinio traukinio vagoną. Ar atvažiuos kitas toks traukinys ukrainiečiams, gruzinams, šiandien sunku pasakyti.
Lietuvoje politikai yra stipriai nemėgstami, tačiau tikrai nesame blogiausi, nes sugebėjome pasiekti svarbiausius strateginius tikslus. Galiu drąsiai pasakyti, kad bent jau mano partijos atstovai Vakaruose yra vertinami labai gerai. Aišku, ne Kremliuje. Iš ten būtent prieš mus ir toliau skleidžiami melo nuodai. Lengvai įsivaizduoju, kiek trolių bus paleista komentaruose ir dėl šio straipsnio.
Darbai dėl savo valstybės niekada nesibaigia. Net jeigu ta valstybė yra turtingoji Norvegija ar pasaulio galybė JAV.
Mes taip pat keliausime tolyn. Dar tikrai nenuėjome viso kelio, kurį reikia įveikti dėl didžiulio mūsų atsilikimo nuo laisvojo pasaulio per sovietinę okupaciją.
Tikiu, kad eisime toliau Kovo 11-osios Lietuvos bėgiais, nesukdami į klaidingas bekeles.