Nesvarbios audito ataskaitos
Arūnui Dulkiui vadovaujant LR valstybės kontrolei buvo atlikti du svarbūs auditai – asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir orientacijos į pacientą bei dėl E-sveikatos sistemos tobulinimo. Tai kaip čia taip nutiko, kad tapus sveikatos apsaugos ministru, auditų rekomendacijos pastumiamos į šalį? Būtų logiška: yra probleminė sritis, yra analizė, yra pasiūlymai – imam ir sprendžiam. Juk tai, ką girdime iš pacientų, iš medikų, niekur nedingo.
Problemos šiose srityse tik gilėja: paslaugų prieinamumas tik tolsta nuo pacientų, ypač regionuose, ypač, jei tu neturi galimybės susimokėti už paslaugas. Ko tada vertos Valstybės kontrolės ataskaitos, jeigu aukščiausio lygio vadovas, gavęs progą daryti pokyčius sistemoje, kuriai atliktas išsamus auditas, to nedaro? O gal daro, bet nevykusiai?
Ar ir audito ataskaitos yra nekompetentingo vadovavimo rezultatas? Klausimų daugiau nei atsakymų. Beje, ir dabar Valstybės kontrolė yra pateikusi keletą ataskaitų, tarp kurių yra rekomendacijos dėl medicinos specialistų trūkumo, tačiau veiksmų problemai spręsti nėra imamasi. Tikėtina, kad tai jau kitos kadencijos klausimas.
Neįvykusios reformos
Planai labai ambicingi – net 6 reformos. Bet šiandien jau galime konstatuoti, kad asmens sveikatos priežiūros tinklo vystymo reforma tapo galvosūkiu ne tik pačiai ministerijai, bet ir ją įgyvendinančioms gydymo įstaigoms.
Skelbiama, kad šeimos medicinos centrai įgauna pagreitį, bet eilės netrumpėja, nes medikai migruoja iš viešojo sektoriaus į privatų. Ilgalaikės priežiūros paslaugų ir jų plėtros vyresnio amžiaus žmonės ir asmenys, turintys negalią, šios kadencijos metu taip ir nesulaukė. Pavėžėjimo paslaugai trūksta sklandumo, o dėl pirmųjų viešųjų pirkimų konkursų vyksta teismai. Tai gal geriau būtų bent viena kokybiška reforma nei visa eibė nebaigtų?
Subyrėjusi komanda
Kadenciją ministras pradėjo su gausia komanda, didžioji jos dalis buvo iš tos pačios vyriausios audito institucijos, net ir viceministre jis paskyrė „savo“ aplinkos žmogų. Deja, ir čia vieni nuostoliai.
Ministrą per trejus jo darbo metus paliko 3 viceministrai! Patarėjas komunikacijai kaip tikras pėstininkas krito pirmasis, net nespėjęs apšilti mūšio lauke, ir tik po ilgų beveik metus trukusių paieškų buvo rastas kitas. Šiandien iš didelės komandos liko vos du viceministrai (vieno, beje, niekas nežino) ir du patarėjai.
Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) byrėjo ne tik politinė komanda. Tikėtina, po „sėkmingos“ ilgalaikės priežiūros reformos iš Asmens sveikatos departamento išsilakstė visas slaugos skyrius. Tai apie kokį sėkmingą sistemos pokytį dar galima kalbėti, jeigu tu neburi savo komandos, jeigu tu netelki kolektyvo bendram tikslui?
Komandiruotės ar senų draugų lankymas?
Kartais susidaro įspūdis, kad vietoj darbinių komandiruočių ministras daugiau keliauja savo malonumui, o ne sprendžia sveikatos sistemos problemas. Beveik kiekvieną savaitę socialinėje erdvėje matome užfiksuotus ministro vizitus skirtingose savivaldybėse. Savivaldybėms dėmesys būtinas, kaip ir nuolatinė komunikacija su jomis, bet dėmesiu sotus nebūsi, savivaldybės turi jausti tų vizitų rezultatą. Tai, beje, turėtų rūpėti ir pačiam ministrui.
Tarptautiniuose formatuose nėra geriau – daug nuotraukų su nieko nesakančiais komentarais. Ministras lankėsi Briuselyje, kur susitiko „su geru bičiuliu Lenkijos sveikatos apsaugos ministru irgi ekonomistu“ – tai jei taip traukia ekonomika, ministre, gal ten ir reikėjo likti! Kur tarptautiniu mastu išsakytos problemos, iškelti klausimai? Kokios naudos pasiektos Lietuvai, kas išsiderėta? Pavyzdžiui, vienas pirmųjų A. Dulkio vizitų buvo į Kiprą. Kodėl į Kiprą? Juk sveikatos srityje Lietuva ir Kipras nėra partneriai, ši šalis nėra sektina ir kaip pavyzdys sveikatos srityje. Ar visgi tiesa tai, kad anuomet ministras labai norėjo aplankyti tuometinį Kipro sveikatos ministrą, kuris yra A. Dulkio draugas?
Keisti paskyrimai
Viena iš ministro funkcijų – paskirti naujus Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžių įstaigų vadovus. Turbūt daugiausia klausimų sukėlė abejotinas pasirinkimas, skiriant naująjį Šiaulių ligoninės vadovą.
Kontroversiškai vertinama asmenybė, kuriai, panašu, iki šiol niekaip nepavyksta išspręsti šios įstaigos problemų. Kodėl ministras neaplanko Šiaulių ligoninės, kodėl nebandoma ieškoti realių sprendimų? Užkulisiuose kalbama, kad skiriant SAM pavaldžių įstaigų vadovus daug simpatijų tenka kandidatams ne medikams. Įdomu bus stebėti, kaip seksis naujajam Valstybinės ligonių kasos (VLK) vadovui, kai sistema reikalauja kardinalių pokyčių, ypač sveikatos priežiūros paslaugų įkainių apskaičiavime ir jų didinime.
Šiemet VLK iššūkis – susitvarkyti su išaugusiu naujuoju biudžetu ir leisiu sau priminti, kad VLK funkcija nėra kuo daugiau sutaupyti pinigų. VLK funkcija – užtikrinti, kad visi pinigai pasiektų gydymo įstaigas, už kuriuos būtų perkamos sveikatos priežiūros paslaugos ir didinamas prieinamumas maksimaliai panaudojant Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšas.
Tad atsakant į klausimą, ar sveikatos sektoriui gali vadovauti ne medikas, atsakymas paprastas – TAIP, bet ne medikas turi turėti patirties sveikatos sektoriuje. Gal A. Dulkiui ekonomikoje ir sekėsi, bet vedant Lietuvos sveikatos sektorių į priekį nebuvo pasistūmėta toli. Panašu, kad labiau buvo nueita į šoną.