Rasa Kiūdytė. Ar valstybei rūpi piliečių sveikata?

Atsakykit sau į šiuos klausimus atvirai. Ar jūs jaučiat tarsi tarp kelių didžiųjų miestų ir likusios Lietuvos yra nubrėžta linija? Ar jums nesusidaro įspūdis, kad už sveikatos priežiūros paslaugas vis dažniau tenka susimokėti? Neabejoju, jog atsakymai į abu šiuos klausimus yra „taip“, o tai tik atspindi pasyvius ir net sąmoningus valdžios veiksmus, kurie leidžia praktiškai nevaldomai plėstis privačiam medicinos verslui ir vis didinti atskirtį tarp miestų ir regionų.

Sveikatos politiką pastaraisiais metais formavo ekonomistai. Todėl įdomu detaliau panagrinėti, kokia tikroji finansinė padėtis yra mūsų sveikatos apsaugos sistemoje. Pradžioje pasižiūrėkim šiek tiek iš toliau – iš Europos Sąjungos (ES) perspektyvos ir išlaidas tenkančias sveikatos apsaugai nuo vieno iš pagrindinių rodiklių, rodančių šalies ekonomikos išsivystymo lygį, t. y. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).

Realybė tokia, kad tikrai negalime lygintis su Vokietija, skiriančia beveik 13 proc. nuo BVP sveikatos apsaugai, bet reali mūsų siekiamybė turėtų būti bent ES vidurkis, kuris sudaro apie 11 proc.

Esame viena labiausiai sergančių tautų visoje Europoje, tuo pačiu esame ir viena seniausių tautų, todėl natūralu, kad išlaidos sveikatos sistemai turėtų būti automatiškai didesnės nei likusiose kitose Europos šalyse. Bet šiandien yra priešingai.

Lietuvos viešojo sektoriaus išlaidos sveikatos priežiūrai yra vienos mažiausių ES, t. y. esame tarp šalių, skiriančių mažiausią dalį nuo BVP sveikatos priežiūrai. Lėšos, tenkančios nuo BVP, Lietuvoje sudaro vos 7,5 procentų, o tai reiškia apie 35 proc. mažesnį finansavimą: mažesnis darbo užmokestis, mažiau priemonių, mažiau pritaikytos infrastruktūros.

Taigi, o kaip tai atsiliepia kiekvienam mūsų?

Esant tokiam dideliam sveikatos priežiūros paslaugų poreikiui ir nepakankamam finansavimui, tai gali reikšti tik viena, jog Lietuvos valstybė negali visiems savo piliečiams užtikrinti visų reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų. Tą ir matome – ilgos laukimo eilės, prasta paslaugų kokybė, maži medikų atlyginimai, tik dalis vaistų yra kompensuojami.

Paradoksas, jog valdantieji, šioje kadencijoje inicijavę mokesčių reformą, nenumatė jokio papildomo finansavimo sveikatos sistemai. Už sveikatos politikos formavimą atsakingi politikai net nebandė inicijuoti derybų su Finansų ministerija dėl papildomų lėšų skyrimo sveikatos apsaugai, bet užtat baigiantis kadencijai drąsiai pareiškė, kad tą turės daryti ateinanti naujoji valdžia. Ir iš tiesų lengviausia politikoje yra kitiems numesti darbus, atidėti ateičiai, kai sunkiai sergantiems žmonėms sveikatos paslaugų reikia čia ir dabar, kai naujos kartos vaistai onkologinėms ligoms gydyti buvo reikalingi dar vakar.

Pasvarstykime, ar nėra taip, kad pati valstybė apiplėšinėja savo piliečius nepakankamai finansuodama sveikatos priežiūros paslaugas?

Tam užtenka palyginti Valstybinės ligonių kasos (VLK) pateiktus duomenis, kurie atspindi vidutines sveikatos privalomojo draudimo metines įmokas. Čia matome, kad vienas dirbantis asmuo per metus vidutiniškai sumoka 1687 eurus į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF), vienas savarankiškai įmokas mokantis asmuo sumoka 704 eurus į PSDF, o valstybė už savo piliečius sumoka 537,7 eurus į PSDF.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl įmokos tokios skirtingos, ar sveikatos paslaugos asmenų, už kurias moka valstybė, yra pigesnės? Ar įmokos neturėtų būti vienodos? Juk lėšos nukreiptos į PSDF yra tiesiogiai susijusios su sveikatos paslaugų kokybės ir jų prieinamumo didinimu. Ar nereikia didinti ne tik PSDF įmoką, bet ir sulyginti privalomojo draudimo įmokas visoms mokančiųjų grupėms. Gal būtent dėl to, kad turime vieną prasčiausių sveikatos paslaugų prieinamumą vis dėl to kaltos ne regionuose esančios gydymo įstaigos, ne medikų trūkumas, o politika, kuri skurdina mūsų sveikatos sistemą, laikydama ją pusbadžiu.

Tiesa čia verta atsigręžti ir į PSDF rezervą, kuris šiuo metu yra nejudinamas, nors aiškaus atsakymo „kodėl“ neturi nei sveikatos apsaugos ministerija, nei Vyriausybė. Rezerve yra sukaupta 637 mln. eurų, kurie „užšaldyti“ tik praranda vertę dėl infliacijos. Tai ar nebūtų išmintinga, jeigu jau yra sprendimas šių pinigų neišleisti, bent jau juos įveiklinti. Geras investuotojas pasakys, kad turint tokią sumą lengvai galima sugeneruoti 10 proc. metinę grąžą, o tai apie 60 mln. eurų! Dalį tų pinigų galime skirti tam pačiam fondui, o kitą dalį medikų darbo užmokesčiui ir paslaugų kokybei gerinti.

Nereikės ilgai laukti, kol kas trečias Lietuvos pilietis bus vyresnis nei 65 metų, sergančiųjų lėtinėmis ligomis tik daugės, o esant nepakankamam sveikatos sektoriaus finansavimui, sveikatos sistema bus tik dar skurdesnė ir vis mažiau žmonių galės laiku gauti paslaugas, tuo tarpu paslaugų kokybė iš viso bus antrame plane. Taigi, atsakymas paprastas – valdžiai žmonių sveikata nerūpi, nes jei rūpėtų jau būtų radę papildomų lėšų finansavimo didinimui.